Šiandieniniame meno (ir ne tik) pasaulyje konceptualizmo terminu žongliruojama taip dažnai, kad jaučiu pareigą priminti tikrąsias šios meno srovės ištakas ir nekelti bereikalingos painiavos. Taigi siūlau vadinti daiktus (šiuo atveju – reiškinius ir procesus) tikraisiais jų vardais.

Tikrojo konceptualizmo klestėjimo ir sklaidos laikotarpis tęsėsi vos ketverius metus: nuo 1968 iki 1972 metų. Nuo šios datos praėjo apie 40 metų, taigi ar neklystame šiandienos menui klijuodami konceptualizmo etiketę? Iš tiesų meno teoretikai, kritikai ir istorikai, ko gero, dažniau ginčijasi ne dėl pačio meno, kaip objekto, o dėl terminų, kaip jį vadini.
Koncepciją turi ir gali turėti (bet neprivalo) daugelis meno kūrinių. Konceptualistai nebuvo pirmieji sugalvoję, jog menas gali/turi turėti vidinę prasmę, požiūrį į kokius nors reiškinius, savitą procesų, laikotarpių sampratą. Už meno kūrinių „nugarų” paprastai stovi menininkai, kurie savo veiklos sumanymo plano įgyvendinimą ir vadina koncepcija. Su tuo nesutikti būtų mažų mažiausiai nelogiška. Taigi viena jau aišku, šiuolaikinis menas gali būti konceptualus, tačiau vadinti jį konceptualizmu būtų paprasčiausias melas.

Konceptualusis menas savarankišku judėjimu tapo 7-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Tuomet jį dažnai vadino idėjos ir informacijos menu. Esminis konceptualiojo meno principas tas, kad realų kūrinį sudaro idėjos arba sąvokos. Visoms kultūroms, pradedant nuo pirmykščių bendruomenių ir baigiant šių dienų, kai kurių post-postmodernia vadinama visuomene, buvo (ir tebėra) įprasta meno kūrinius kalti iš akmens, marmuro, lipdyti iš molio ar gipso, lieti iš bronzos, aukso, tapyti ant drobių, popieriaus, skaptuoti iš medžio ir taip toliau. Ir štai vieną dieną pasauliui siūloma patikėti menu „iš nieko”. Kraštutiniais atvejais konceptualusis menas apskritai atsisako fizinio objekto. Menas konstruojamas ir generuojamas tik iš minčių ir idėjų, jis tampa dematerializuotas.

Visa ko pradžia galime vadinti prancūzo Marcel Duchamp kūrinius. Abejodamas šimtmečiais nusistovėjusiomis meno taisyklėmis, teikdamas pirmenybę idėjai, o ne tradiciniams stiliaus ir grožio suvokimui, Marcel Duchamp užsigarantavo konceptualiojo meno pradininko vardą. Tai ir yra didžiausias šio menininko indėlis konceptualizmui, kadangi Dadaizmo kryptis jam tapo artimesnė ir vėliau jis aktyviai veikė būtent šiai meno krypčiai. Menininko garsiausias kūrinys, tapęs jo vizitine kortele yra skulptūra “Fontanas”, padaryta iš apversto vyriško pisuaro, nutrina ribą tarp meno ir ne meno, taip pat kvestionuoja viešo bei privataus gyvenimo kategorijas. Ar jos apskritai išlieka? Tuomet nedaug rašyta ir domėtasi apie tą neįprastą, 1917 m. pristatytą Niujorke, skulptūrą, Ji niekad nebuvo demonstruojama ir žinoma tik iš nuotraukų ir penktame dešimtmetyje padarytos jos kopijos. Bet faktas, kad apie tai kalbame šiandien, įprasmina meno ir idėjos simbiozę.

Vis dėlto, konceptualiojo meno proveržis 7-ojo dešimtmečio pabaigoje sietinas su neodadaistų kūriniais ir poelgiais. Iris Clert telegrama-portretas puikiai atspindi vieną iš konceptualizmo esmių – dematerialumą. Tad nuo šiol meno pagrindas galėjo būti pats kūrybinis sumanymas, idėja, projektas. Menas gali būti pateikiamas žodžiais, techniniu piešiniu, fotografija, dokumentais ir, be abejo, telegrama.

Italas Piero Manzoni prigamino 90 nedidelių (30 g.) vienodų geltonos spalvos skardinių su užrašu „Merde d’Artiste. CONTENU NET GR 30. CONSERVES AU NATUREL” ir dalijo visiems panorusiems jį įsigyti. Kas buvo jų viduje – istorija nutyli, vis dėlto, lakią vaizduotę turintys skaitytojai ko gero jau užuodžia „stebuklingosios” dėžutės turinį.
Šiuos „koncervus” išradingasis menininkas pagamino ne grožėjimuisi, o nusprendė parduoti juos. Kiekvieną. „Menininko šūdo” skardinę Piero Manzoni įkainojo tuometinėmis aukso kainomis (apie 1,12 $ už gramą).

Iris Clert galerijoje Paryžiuje 1958 m. kitas menininkas Yves Klein meno objektu siūlo vadinti tuštumą. Performansas „Tuštuma” atrodė maždaug taip: prie įėjimo į galeriją parodos lankytojai gavo po taurę ryškiai mėlynos spalvos kokteilio ir žengė pro duris… į tuštumą. Taip, galerija buvo visiškai tuščia. Menininkas ne tik parodė, bet ir pardavinėjo tuštumą. Savo „nematerialiąsias zonas” jis pardavinėjo už auksą. Visą gautą auksą viešai išmetė į Seną, kurį pasigavo galinga upės tėkmė.

Neabejotinai vienu garsiausių (o galbūt ir pačiu garsiausiu) konceptualizmo atstovu galime vadinti amerikietį Joseph Kosuth. Jo kūryboje buvo gausu teksto: greta arba vietoje objekto pateikdavo jo žodinį enciklopedinį apibūdinimą. Šitaip jis parodė „kėdę”, „meną” ir kt. „Kėdė” – šį kūrinį sudaro medinė kėdė, kėdės nuotrauka ir fotografiškai išdidintas kėdės apibrėžimas iš žodyno – trys lygiavertės dalys, sudarančios kūrinį.
Menininkas klausia žiūrovo, kuriame iš to trejeto reikia ieškoti tikrosios daikto tapatybės – pačiame daikte, jo atvaizde ar apraše? Ar ją galima rasti viename iš jų, visuose ar galų gale nė viename? Taigi vietoj užbaigto meno kūrinio iš esmės eksponuojami eskizai, oficialūs raštai arba instrukcijų tekstai, skatinantys žiūrovą veikti patį. Joseph Koshut mes žinome ir kaip konceptualizmo teoretiką. Manifeste “Menas filosofiniu požiūriu” jis rašė: „Vienintelis meno pateisinimas yra menas. Menas apibrėžia meną”. Jo teorijos kilo iš domėjimosi lingvistine analize ir struktūralizmu, kas ir atsispindi jo kūryboje.

Postmodernistinio meno rūšis, idėjų menas, jau 7 dešimtmetyje buvo pradėtas vadinti konceptualizmu amerikiečių dailininko Sol Le Witt dėka. Įsigalėjęs dailės krypties pavadinimas sėkmingai liudija jo esmę: kūrinio atlikimas yra antraeilis dalykas – pirmoje vietoje atsiduria pagrindinis sumanymas ir idėja. Nors Sol Le Witt pirmiausia reiškėsi kaip minimalistas, jis buvo ryškus konceptualiosios formos šalininkas.
Struktūra – vienas svarbiausių jo kūrybos leitmotyvų, jo idėjų pagrindas. Pats menininkas savo darbus linkęs vadinti “struktūromis”, ne “skulptūromis”. Jo kūriniuose įkūnytas ryšys tarp tapybos ir skulptūros, tarp vaizdinio ir objekto, tarp plokštumos ir turinio, tarp atvirų ritminių struktūrų ir uždarų statiškų formų. Tuo galite įsitikinti patys atvykę į „Europos parką”, kuriame pastatytas 5 metrų aukščio ir 12 metrų pločio griežtai geometrizuotas Sol Le Witt kūrinys iš betono blokelių pavadinimu „Dvigubo negatyvo piramidė”. Sol Le Witt parašė originalių apybraižų apie konceptualųjį meną. 1969 m. straipsnyje „Paragrafai apie konceptualųjį meną” jį nusako kaip „sukurtą žiūrovo protui, o ne akiai ar jausmams sudominti” ir užtikrintai teigia, jog „pati idėja, nors ir nematoma, yra toks pat meno kūrinys kaip ir užbaigtas produktas”.

Pasinaudokime Joseph Korshut metodologija ir atsivertę Tarptautinių žodžių žodyną tarp gausybės „-izmų” suraskime žodį „konceptualizmas”. Matome štai tokį paaiškinimą: konceptualizmas [pranc. conceptualisme] 1. nominalizmo atmaina, aiškinanti, kad bendrosios sąvokos egzistuojančios ne pačios savaime tikrovėje (kaip teigė realistai), o tik žmogaus prote; 2. XX a. vidurio modernistinės dailės kryptis; būdinga idėjų, koncepcijų suabsoliutinimas, vaizdingumo, daiktiškumo neigimas.

Džiaugiuosi, jei bent vienam skaitytojui iškilo klausimas, kodėl konkretus straipsnyje aptarinėjamos sąvokos paaiškinimas, t.y. neabejotina tiesa, deklaruojama tik paskutinėje pastraipoje. Taigi žodynas mums sako, kad konceptualizmas yra:
a) XX a. vidurio modernistinės dailės kryptis
b) idėjų, koncepcijų suabsoliutinimas
c) vaizdingumo, daiktiškumo neigimas
Teisus buvo Sol Le Witt‘as, ar, vis dėlto, klydo teigdamas, jog talentingo dailininko, įkūnijančio savo mintį matomu pavidalu, visi žingsniai įdomūs, o mintis, net ir neįgavusi matomo pavidalo, yra tiek pat meno kūrinys, kiek ir užbaigtas daiktas, palieku spręsti jums, mielieji meno vartotojai.