“Visi grafikos dizaineriai nori kurti meną, taip pat ir baldų dizaineriai. Kas juos stabdo? Kritika? Koks skirtumas tarp menininko kėdės ir dizainerio kėdės? Kartais ne toks, kad menininko kėdė buvo išlaisvinta nuo savo pagrindinės funkcijos, panaudojus keletą meninių triukų? Sukurkite jai nuožulnią sėdynę ir turėsite kėdę ant kurios nepraktiška sėdėti!” – H.R.Giger
Šiame straipsnyje nesiruošiu rašyti plačiai apie patį maestro H.R.Giger’į, tam esu jau senokai sumanęs visai kitą istoriją, todėl pasinaudojęs “Dizaino Savaite” DUOBĖJE, kurią jūs patys išrinkote, parašysiu šiokią tokią įžangą į mano būsimą straipsnį ir svarbiausia parodysiu su kuo turėsime reikalą.
Jeigu jums visiškai nieko nesako ši pavardė tai kurį laiką tegul ir nesako, bet jo darbus tikriausiai esate jau matę, tiesiog nesusimastėte iš kur jie. Tarkime visiem žinomas kino filmas “Alien” (“Svetimas”), “mielas” padarėlis gimė būtent H.R.Giger`io pasąmonėje, o “Dune” (“Kopos”) milžiniški smėlio kirminai ? Na štai vėl aš lekiu už akių savo būsimam straipsniui. Gerai. Užteks.
Žmogus tiesiog gyvena savame pasaulyje, sapnuoja jį ir tai perkelia į realybę. Jis negali nekurti, kuria kasdien, kaip tikras menininkas iš to gauna didžiausią gyvenimo malonumą todėl vieną dieną jo kūriniams prireikė vietos. Šovė mintis sukurti barą-muziejų.
Visi barų interjerai atspindi minėto kino filmo pasaulį. Patekęs ten jautiesi lyg atsidūręs kažkokio šiurpaus organizmo viduje. Biomechanika, H.R.Giger`io arkliukas ir aistra. Viskas, pradedant nuo baldų baigiant sienomis buvo sukurta jo paties. Visi elementai rankų darbo, todėl yra labai didelės vertės, ypač gerbėjams, kurių dauguma gali sau leisti tik ten nukeliauti ir užsisakyti ko nors išgerti.
H.R.Giger`io barai buvo įkurti Tokijuje, Chur (Šveicarijoje), New York’e ir kituose miestuose, visi turėjo unikalų dizainą ir atmosferą, tačiau vis vien jautėsi bendra “Gigeriškumo” aura. Vieni buvo uždaryti dėl įvairiausių priežasčių, kiti gyvuoja iki dabar. Žymiausias, bene, paskutinysis jo kūrinys Château St. Germain, Gruyères, Šveicarijoje. Jis buvo įkurtas senovinėje pilyje, kurioje išlaikytas viduramžiškas dvelksmas. Lubos papuoštos dvigubomis arkomis iš slankstelių, visas interjeras sudaro kažkokios mutavusios ateities civilizacijos liekanų vaizdą.
H.R.Gigeris taip pat užsiima įvairiausių daiktų dizainu, kurie tučtuojau tampa vertinami tam tikruose sluoksniuose, pavyzdžiui grupės “KoRn” vokalistui Jonathan Davis sukurtas makabriškas mikrofonas su stovu, kurį pirmą kartą pamatęs iškarto supratau, kad tai Giger`io darbas. Jo dizainas niekada netaps masiniu, ir išliks prieinamas tik elitui.
“Kadangi mūsų namai tampa vis mažesni ir mes nebeturime vietos skulptūroms, kurios užima daug vietos, mes bandome sukurti panaudojamus meno kūrinius.” - H.R.Giger
Taigi manau, kad dizainas nebūtinai yra tai ką eksponuoja Milano ar dar kokia nors dizaino paroda. Jis tikrai gali būti nevisai praktiškas, bet vienu metu ir meniškas, ir funkcionalus. Tai puikiai įrodo paprasčiausia H.R.Gigerio baro kėdė ar rankinis laikrodis.
Kol kas žiūrėkite ir patys spręskite, o aš baigiu savo padriką anonsą, tikiuosi greitu laiku išsamiau pratęsti šio žmogaus ir jo pasaulio nagrinėjimą.
Kovo 19 dieną, Forum Cinema Vingis, 18:30 val. vyks Prancūzų režisieriaus Guillaume Coudray dokumentinio filmo „Šarūnas Bartas, vienas lauke — karys“ premjera. „Prieš 10 metų aš atvykau į Vilnių dirbti su lietuvių režisieriumi Šarūnu Bartu, nes norėjau suprasti, kaip sukuriami tokie išskirtiniai filmai, su tik Šarūnui Bartui būdinga vizualiąja kontempliacija ir filme ištirpstančiu pasakojimu. Tuo metu aš gyvenau jo studijoje, kuri yra įsikūrusi mediniame name viduryje miško ir po truputį įsitraukiau į sunkiai atpasakojamą kūrybinį procesą. Visgi jaučiau, jog kažko trūko, todėl norėdamas sujungti viską į visumą, aš turėjau vėl sugrįžti.“ Daugiau informacijos 
Kovo 15 dieną, 18 val. „Menų centre“ vyks Alex’o Holdridge’o filmo „In search of a midnight kiss“ peržiūra. Tai amerikietiška romantinė komedija… Bet šis sakinys neturėtų nubaidyti šio žanro skeptikų, tai ne tipinė romantinė komedija, kurias kiekvieną dieną matome rodomas kine ir juo labiau ne tipinis amerikietiškas filmas. Tai nepriklausomas, juodai baltas filmas su ryškiai išreikšta pretenzija panagrinėti socialines problemas. Scenarijaus autorius ir režisierius kaip sakoma — jaunas ir nepatyręs, bet dar ir nesugadintas. Pirmais smuikais griežia niekam nematyti aktoriai. Šis filmas daugelio tarptautinių festivalių dalyvis ir laureatas. Tai kažkas tarp Richard Linklater ir jaunojo Woody Allen. Filmas kurį tikrai verta pamatyti, kad susigrąžintum tikėjimą kino pramone ir pamirštum plastmasės skonį atsirandantį po kiekvieno identiško filmo su herojiška laiminga pabaiga. Po filmo peržiūros vyks diskusija ir jo aptarimas, taigi laukiame visų „Menų centre“.
„Meno duobė“ ir 
Vienas Komentaras
turiu sio zmogaus knyga, nu neeline asmenybe… kartais net siurpu ziureti i jo mena…. megsta satanistine tema savo darbuose… bet palaukim naujo Admin straipsnio apie Gaigeri, nes jis tikriausiai apzvelgs viska placiau ;)