Kaip žinia, ką tik praūžė ir Litexpo parodų rūmų erdves apleido jau devintoji Knygų Mugė, žinoma, ne bet kokia, o tarptautinė. Su savim atsinešė nemenką pasiūlą kultūrinių renginių, konferencijų, susitikimų ir visa tai, kas knygiška. Arba išsinešė. Tik jau nebe pati mugė, o jos lankytojai, neaprėpiamomis voromis plūdę Litexpo link – krepšius knygų, spaudos leidinių. Daug, labai daug knygų. Dar daugiau noro. Arba bent jau priverstinai brukamų lankstinukų, su pasiūlymais pirkti. O kas liko neapstumdytas masės – dar ir malonių įspūdžių.
Kadangi nebuvau iš tų, kurie dienas mugėje leido neskaičiuodami nei laiko, nei noro, kelias link Litexpo parodų erdvės nusišvietė būtent šeštadienio rytą ir… prislopo, priartinęs prie tikrai nemenkos eilės, besidriekiančios iki bilietų kasų. Pasirodo, tai dar buvo neeilinė sėkmė, nes laukti teko tik apie penkiolika minučių ir išeinant matėme kur kas masyvesnį eilės vaizdą. Imu manyti, kad net gatvės Vilniuje tuo metu tapo tuštesnės. Ir gal net kiek keista – negi žmones šitaip gausiai traukia knygos?
O šeštadienis reiškė ir daugiau – kodinis pavadinimas „Nekasdienių pasimatymų diena” žadėjo kažką ypatingo. Ir išties, buvo numatyta nemažai susitikimų su rašytojais ar kitais susijusiais asmenimis, šalia viso to fakto dar veikė keletas kūrybinių dirbtuvių. Atsidūrus penktojoje salėje, kur spietėsi grožinė ir specializuota literatūra, imamasi stebėjimo. Įvairiausios leidyklos girdėtais ir negirdėtais pavadinimais bei kita – nuo „Valstiečių laikraščio” stendo iki gausaus ir itin populiaraus „Alma Littera” susispietimo. Aplinkui zujančių žmonių akyse gali įžvelgti (ne)numaldomą ir (ne)natūralų spausdinto žodžio troškimą, o prieiti arčiau ir žvilgtelėti į suguldytas knygas darosi vis sunkiau. Kiek pritraukia „Baltų Lankų” leidyklos stendas ir visgi neatsispiriama knygiškai pagundai.
Trečioji salė buvo skirta meno ir kultūros leidybai bei užsienio leidėjų kolektyviniams stendams. Pakeliui link jos akis užkliuvo už „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009″ projekto apraiškų. Baltai apsimuturiavę veikėjai piešė ant didelių baltų molbertų žaliais atspalviais ir taip stiprino bendrą tos žalios aplinkos įspūdį. Neilgai trukus buvo maloniai pasiūlyta sudalyvauti ir parašyti haiku Vilniui, tačiau dėl laiko stokos atsaku tapo menkas „gal” su viltimi sugrįžti. Judame toliau. Trečiojoje salėje patraukė du reiškiniai – tai Klaipėdos Universiteto leidykla su savo „Kaligrafijos sąsiuviniais” ir Šiuolaikinio Meno Centro stendas, jei tai išvis galima vadinti stendu. Arba originalia stendo transformacija su patogiomis galimybėmis besidominčiajam. Nemenkoje erdvėje kiūtojo sustatyti ŠMC stiliaus „foteliai”/gultai su paties ŠMC leidybos knygelėmis padėtomis taip, kad minkštai nukritęs galėtum jas lengvai pasiekti ranka. O taip, pakankamai patrauklu, ypač jei mugė jau spėjo nuvarginti. Minėtinos ir Birutės Žilytės iliustracijų bei Jūratės Stauskaitės iliustracijų knygai „Atmintys” parodos, vykusios šalimais ir patekusios į matymo lauką.
Jau beveik skubant į salę numeris 4, pastebimos dailiai iškabintos nuotraukos. Ir būtent pinhole pagalba darytos Gintauto Trimako, kuris rengė „Fotografuok degtukų dėžute” kūrybinę studiją. Studija veikė ir šį šeštadienį, tačiau į veiksmo pradžią buvo pavėluota, keletą minučių aktyviai spoksojome į procesą. „Va šitą galiuką reikia pritvirtinti laisviau, kad persukant juostelę girdėtumėte trakštelėjimą.” Pastebime, kad viskas vyksta „vaikų salėje”. Atitinkamai todėl ant nedidelės scenos šūkčioja būrelis vaikų, užpildydami garsinę aplinką. Šalia pinhole studijos – savadarbės knygos studija. Taip pat intensyvus veiksmas. Vieni bando atsispausti savo ex libris, kiti bando išgauti tikrovišką knygelės pavidalą. Dėmesį patraukia bendrovei „Logotipas” priklausanti senovinė karpymo mašina šalimais. Darbuotojas, įjungęs galingą aparatą, demonstruoja veiksmą – spausdintų paruošinių tapimą pilnavertėmis skrajutėmis. Sukant išėjimo link, bet ne mažesniu susidomėjimu aplankoma ganėtinai įspūdinga iliustracijų paroda, kurioje – įdomūs darbai autorių iš įvairių šalių.
Knygos knygos knygos. Ir adekvačiai laikui didėjantis kiekis žmonių. Net iki lygio, kurį pasiekus jau nebeįmanoma laisvai žengti žingsnio. Pastarasis veiksnys tampa lemiamu ir pastūmėja apleisti mugės erdves bent dalinai pasisėmus knygiškumo aplinkos su privalumais. O išeinant pamąstoma. Ar tai – reklamos įtaka, ar liaudis išties palaiko tokį įspūdingą susidomėjimą knygomis? Galbūt 2008-ųjų paskelbimas „skaitymo metais” netaps dar viena beprasme akcija ir nesėkmingu bandymu kažką pakeisti statistinio lietuvio suvokime? Na bent jau vieno iš šimto. Galbūt.
