Jeigu tavęs staiga kažkas paprašytų ant balto popieriaus lapo per kelias sekundes pavaizduoti Niujorką, kas pirmiausiai tau šautų į galvą? Laisvės statula, dekoratyvusis Chrysler Building ar „I love Ny” ženklelis? Na, mano nuomone, geriausias pasirinkimas šiuo atveju būtų pastarasis. Aišku, paprasta ir genialu, net pavydas ima. Kas gi slepiasi už šių dviejų žodžių ir širdelės, tapusių istorijos dalimi?

Čia nusišypsoti turėtų visi grafikos dizaineriai. Na ir ką gi dabar pasakys visi skeptikai rimti politikos ar verslo liūtai, teigiantys, kad jie formuoja pasaulį, o menas atlieka tik pagražinimo funkciją?

Taigi, taigi, tariu jums gerai grafinio dizaino padangėse pažįstamą Milton Glaser vardą. Šiek tiek faktų ir idėjų, stengsiuosi jus įtikinti, kad verta prie milžiniško kasdieninės informacijos srauto pridėti dar keletą pastraipėlių.

Pradėsim tvarkingai nuo pradžios. Milton Glaser gimė ne pačiais linksmiausiais 1929 metais taip pat ir ne pačiame saugiausiame Niujorko Bronkso rajone. Penkerių metų apsisprendė tapti menininku. Tėvas sumanymą vertino skeptiškai, motina tyliai palaikė. Negerai, kai vaiko idėjų tėvai pilnai nepalaiko? Ne visai. Man labai patiko paties „vaiko” mintis, jog žymiai geriau turėti pusiau tavo sumanymui pritariančius tėvus, negu pilnai pritariančius arba visai nepritariančius. Kodėl?

Ogi todėl, kad menininko žodžiais:

„If you can‘t overcome a father‘s resistance, you‘re never going to be able to overcome the world‘s resistance.” [ „ Jeigu tu negali pasipriešinti savo tėvui, tu niekada nesugebėsi pasipriešinti pasauliui." ]

Logiška, ar ne?

Taigi, pasipriešinęs Milton Glaser baigė rafinuotą Niujorko meno ir muzikos mokyklą, neišlaikė dviejų stojamųjų egzaminų i Pratt koledžą ( padrąsinantys žodžiai „nepirmūnams” ), įpakavimo kompanijoje tampė siuntinius į paštą, vėliau mokėsi meniškajame East Village rajone esančiame Cooper Union koledže, gavęs prestižinę Fulbright stipendiją išvažiavo mokytis į Italiją, Boloniją, gyveno Romoje, o grįžęs į Niujorką sužibo miesto grafinio dizaino padangėje.

1954 metais bendradarbiavo įkuriant Push Pin Studios, sukūrė galybę plakatų ( pvz, garsųjį Bob Dylan plakatą), knygų ir albumų viršelių, reklamų, iliustracijų, kartu su bendraminčiais pradėjo leisti stilingąjį New York Magazine žurnalą, 1974 metais įkūrė savo kompaniją Milton Glaser, Inc, gavo daugybę apdovanojimų iš tokių autoritetingų vertintojų kaip Art Directors Club, the American Institute of Graphic Arts, the Society of Illustrators ir the Type Directors Club.

Na, bet tiesą pasakius, šiame straipsnelyje norėjau daugiau pakalbėti ne apie konkrečius menininko pasiekimus, o apie jo mąstymą ir požiūrį į nuosavą profesiją.

Perskaičius vieną interviu, turiu prisipažinti, pats Milton Glaser ėmė man labai patikti. Išvardinsiu priežastis kodėl.

Turbūt kiekvienas prieš akis matome tą patį ištarus žodžius 2001, rugsėjo vienuoliktoji. Įsivaizduokime, jei ši data būtų buvusi lemtinga ne milžiniškajam Niujorkui o mažajam Vilniui, Kaunui ar Klaipėdai. Jausmai paaštrėja? Dabar turėtų pasidaryti aišku, kaip tą dieną turėjo jaustis kiekvienas Niujorko gyventojas. Milton Glaser ne tik jautėsi, bet ir ėmėsi veiksmų išreikšti savai nuoskaudai. Tik žmogus sukūręs „I love Ny” logotipą, turėjo teisę jį koreguoti. Netrukus po tragedijos mieste atsirado modifikuotas „I love Ny” variantas „I love Ny more than ever” su maža juoda dėmele apatinėje kairėje širdelės dalyje.

Milton Glaser šia modifikacija labai taikliai perteikė tuometinius niujorkiečių jausmus:

„ A confident giant is hard to love, but a vulnerable giant is easy to love.” [ Sunku mylėti savimi pasitikintį milžiną, lengva mylėti pažeidžiamą milžiną.]

Niujorkas tapo pažeidžiamas ir juo labiau mylimas. Kodėl maža juoda dėmelė ir kodėl kairėje apačioje, klausė žmonės dizainerio? Atsakymas vėlgi genialiai paprastas: dėmelė – tai Pasaulio prekybos centras, o kairėje apačioje, nes juk „dvyniai” būtent ir buvo „kairėje apačioje”, Manhattano saloje. Savo pagyras pradėjau konkrečiu pavyzdžiu, neatskleidusi paties dizainerio filosofijos.Taigi, kokia ši filosofija?

Turiu pripažinti, labai madingai šiuolaikiškai globali. Iš gerosios pusės. Vienas iš pagrindinių gyvenimo tikslų, pasak dizainerio, yra aktyviai dalyvauti ir prisidėti prie šiandieninių pasaulio, kuris siauresne prasme gali būti sava šalis, miestas, tam tikra bendruomenė, aktualijų. Nebūti pasyviam, nesigviešti pelno tik sau, o mąstyti plačiau ir daugiau. Pats dizaineris, pavyzdžiui, materialiaja prasme iš savosios „I love Ny more than ever” kampanijos neuždirbo visiškai nieko, paradoksalu, bet atvirkščiai, vos už savąjį poelgį pats negavo sumokėti kompanijai, besaugančiai „I love Ny” ženklo teises… Ir nesvarbu, kad per šią nekomercinę kampaniją buvo surinkta 190 tūkst. dolerių, skirtų atgaivinti Niujorkui.

Aktyviai dalyvauti ir prisidėti prie šiandieninio pasaulio aktualijų… O kaip konkrečiau dizaineris tai gali padaryti? Formulė, padiktuota Milton Glaser, vėlgi labai paprasta. Kadangi dažniausiai grafikos dizainerio užduotis yra perteikti kažkieno idėjas platesnei žmonių auditorijai, tai lemiamas žingsnis gali būti žengtas apsisprendžiant, ar išvis verta tas idėjas pateikti. Ar jos teigiamai veikia žmoniją? Pats paprasčiausias pavyzdys būtų cigarečių reklama. Absoliučiai visi suprantame, jog rūkai – save žudai. Tačiau pažvelkime į Raymond Lowey Lucky Strike cigarečių pakuotę – argi tai ne puikaus dizainerio darbo pavyzdys? Ar tai reiškia, kad dizainerio darbas apsiriboja mechaniniu užduoties atlikimu, nesusimąstant apie socialines ir visokias kitokias to dizaino pasekmes? Turbūt Milton Glaser pažiūras geriausiai atskleidžia 2000 metais paskelbtas dizainerių manifestas, raginantis dizainerius susimąstyti apie savo darbo pasekmes ir prisidėti prie tikrai vertingos veiklos, kuriame matome ir mūsų straipsnio herojaus pavardę.

Kita mane sužavėjusi Milton Glaser savybė yra neapsakoma jo meilė savajam amatui. Garsusis dizaineris net ir suprasdamas, kad būdamas tokios finansinės padėties, kokios yra dabar, pensijoje galės sau leisti skraidyti iš Kinijos į Afriką ir iš Australijos į Japoniją, purtosi minties apie palaimingą užtarnautą senatvės poilsį:

„ E.E. Cummigs or Eliot, I don‘t remember who said it: „The best way to die is in the middle of your work.” So I‘m hoping for that.” [ E.E. Cummigs ar Eliot, tiksliai nepamenu, kas pasakė, jog geriausias būdas numirti- tai vidury savo darbo. Taigi aš to tikiuosi."]

Na ir savo panegiriką norėčiau užbaigti apdovanodama Milton Glaser dar viena man pačiai labai patinkančia savybe: humoro jausmu. Kas paneigs, kad šis žmogus turi humoro jausmą, jei jis sugeba mieste gyvenančių žmonių moralės lygį vaizdžiai apibrėžti šunų išmatų kiekiu mieste? Manau, dizaine labai svarbu mokėti šiek tiek pasijuokti, tiek iš savęs, tiek iš kitų ir iš galbūt kartais net ir visai nejuokingų situacijų. Juk liūdnų dalykų šioj žemėj ir taip pakanka, taigi kodėl nepasistengus su jais kovoti ne tokiais pat niūriais ir piktais būdais, o pasitelkus šiek tiek juokingos ironijos?

Pabaigoje norėčiau pasikartoti: valia įgyvendinant savo svajones, dizainas, kuris vertingiausias dėl to, kad tampa idėja, neišvengiamai ir amžinai įsiliejusia į pasaulio kultūrą ir istoriją, mąstymas, apimantis globalesnius lygmenis, aiškių vertybių nusistatymas, meilė savajam darbui ir galiausiai humoro jausmas- tikiuosi kad šios gražiai skambančios frazės bent trumpam pakels kūrybinį tonusą ir padės patikėti, jog ateitį reikia kurti galvojant ne vien apie savus interesus, o apie visą žmonijos gerovę.