Vėlyvą šeštadienio vakarą, Berlyno centre, Potsdamo aikštėje, šmirinėja būreliai žmonių. Rytoj paskutinė 58-ojo Berlyno tarptautinių kino filmų festivalio diena. Ir aš noriu suspėti paragauti Berlynalijų, bei pasisukioti kino mylėtojų tarpe. Pamaniau sau: “Tebūnie filmas – staigmena, ką rodys tą ir žiūrėsiu.”

Prie bilietų kasos buvo pasiūlytos kelios istorijos, senamadiška ir moderni. “Man į modernią” – nė nepagalvojus tarstelėjau. Sumoku 3 Eurus 50 centų ir skubu skaityt pavadinimą: “The Amazing Truth …” Rytietiškų bruožų mergina vestuvine suknele baltame plakate ir keletas skraidančių frazių: “The Amazing Truth … about Queen Raquela”, “A Cinderella Story …” “Gerai, kad bilietas ne toks brangus” – pagalvoju sau ir nusiteikiu šiuolaikinei pasakai su laiminga pabaiga. O filmas, staigmena išties netikėta.

Prieš pat prigęstant šviesoms islandų režisierius Olaf de Fleur Johannesson, pasipuošęs beisbolo kepuraite ir raktų pakabuku ant kaklo, tarstelėjo keletą žodžių. Istorija esanti svarbi jos herojams, o į klausimus atsakysiantis po filmo.

Ta pati rytietiškų bruožų mergina, pakėlusi dešinę savo ranką, žvelgia iš ekrano ir laužyta anglų kalba sako: “Tai mano filmas ir tai mano gyvenimo istorija. Aš prisiekiu sakyti tiesą ir tik tiesą. Padėki man, Dieve!” Ji – filipinietė, t.y. Panelė Jis – filipinietė. Pusiau dokumentinė ilgametražė kino juosta apie dvidešimt vienerių metų vaikiną, kuris jaučiasi esąs mergina, tačiau turi daikčiuką tarp kojų, grubiau tariant – “Chick with a dick” Na, nepatinka man tas terminas – transeksualas, todėl tebūnie – Panelė Jis. Toks savotiškas vertimas iš “shemale” arba “ladyboy”. Tiesa, Panelė Jis, visiems prisistato – Raquela. Ji dirba prostitute. Niekuo neapsimetinėja ir jei priėjęs vaikinas paklausia jos kainos, ji tiesiai šviesiai atsako turinti “pimpalą” ir jei jam tai tinka, kaip įmanydama labiau kraipydama klubus vedasi jį paskui save į motelį. Raquela svajoja ištrūkti iš Filipinų ir pamatyti Europą, vaikščioti Paryžiaus gatvėmis ir šypsotis jos grožiu besižavintiems praeiviams. Panelė Jis sutinka internete Michaelį ir įsitraukia į bendrą internetinės pornografijos reikalą. Taip, jis parodė Raquelai Paryžių, rodydamas į Luvrą, pasakojo, jog Leonardo da Vinčio “fucking” Mona Liza dydžio sulig atviruku, o “fucking” prancūzai amžini revoliucionieriai, nes neturi daugiau ką veikti. Jis nemėgsta vaikų, nuolatos kartoja žodį “fucking” ir beria Raquelai komplimentus, kokia ji žavi ir protinga. Jie netgi sėdi ant suoliuko, žvelgia į Paryžiaus stogus ir jis laiko ją apkabinęs per pečius. Raquela mėgaujasi dideliu Europos miestu ir praeivių žvilgsniais į rudenėjančiomis gatvėmis klaidžiojančią pusnuogę merginą. Ji svajoja sutikti gražų ir turtingą vyrą, kuris ją pamiltų, tai esanti vienintelė galimybė pasijusti tikra moterimi.

Grįžusi namo, Panelė Jis žvelgia į savo miesto panoramą, lygiai kaip su Michaeliu žvelgė į Paryžiaus. Su draugėmis aptarinėja įspūdžius, juokiasi ir krykštauja, kaip tai daro tikros merginos, galų gale nusprendžia, jog Dievui nesvarbu, kaip Tu rengiesi ir kokia Tavoji lytis. Panelė Jis gali patekti į rojų, kuriame darys nepriekaištingą makiažą Dievo angelams.

Tokia tat istorija. Ir štai stovi režisierius žiūrovų teismui. Bet publika kukli, pasiteirauja, kur jis sutiko Raquelą. Olaf de Fleur Johannesson išduoda, jog susitiko jie internete ir priduria besijuokdamas: “… galvokit ką norit. Ši istorija daugiau apie jus, nei apie mane.” Žmonės smalsavo, ką dabar veikia Panelė Jis ir ar režisieriui teko sutikti vyresnio amžiaus vaikinų, kurie bando būti merginomis. Raquela šiuo metu ilsisi namie, o vyresnio amžiaus transeksualai dažnai nusižudo, kai kurie ima rengtis vyriškai ir tampa gėjais, o labai maža dalis grįžta prie vyriško gyvenimo ir net sukuria šeimas. Prieš imdamasis šios istorijos Olaf de Fleur Johannesson ilgai naršė internete ieškodamas žmogaus, kuris atsivertų ir nebijotų pasakyti ką jaučia. Jis nenorėjo eilinio filmo apie transeksualus. Ir aš manyčiau, jog jam pavyko. Filme nėra sekso scenų, nėra vulgarybių, istorija išties išjausta ir išgyventa, tarsi išpažintis.

Tai liūdna pasaka. Taip, Panelės Jie – gražios, žavios, seksualios, protingos. Bet niekada nebus moterimis, tikrąja to žodžio prasme. Ir keista, kai vienintelė filme kalbėjusi moteris, Raquelos mama, sako: “Mano dukra yra lesbietė, mano sūnus yra mergina, ir aš turiu tikrą mergaitę. Taigi, aš turiu pilną šeimą. Tokia Dievo valia, ar ne?” Aš nežinau, ar Dievo valia tokia. Gal aš senamadiška, gal netolerantiška, gal pernelyg “normali”, bet man sunku suvokti tokį gyvenimo būdą. Juk būti moterimi nereiškia vien būti mylimai gražaus ir turtingo vyro. Nežinau kaip būti tuo kas nesi, ir ar įmanoma gimti ne tuo, kuo turėtumei… Mintimis vis grįžtu prie Karalienės Raquelos istorijos ir nerandu atsakymų į šios istorijos sukeltus klausimus. Todėl išvadų ir nedarau. Tebūnie ir Jums, minčių pamąstymui…