Nu ką draugai, kolegos – apie grožį? Iga ga
Pirma. Verbalinė išraiška.
Grožis yra verbalinė neišsakomumo išraiška. Grožis yra ,,arklys”, arba, kodėl idėjos transformacijos nelydi verbalinė metamorfozė?
XX -XXI a. grožis vėl (kaip ir pačioje protopradžioje) tampa nežinomuoju (x ar y, kaip jums patogiau), kuriam nebereikia įsivardinti kaip Grožiui ir nešti Didžiosios (sumodeliuotos remiantis klasikiniu menu) ar kokios kitos teorijos pradą, taigi jis iš naujo gali tapti verbalizavimo žaidimo dalyviu, šįkart, pavyzdžiui, ,,arkliu”. Grožis nebėra, lyginant su Didžiąja teorija ir Platono idėjomis, kažkas harmoninga ir gera. Arba, tiksliau, ne tik tai. Grožio koncepcija išgyvena lūžį. (Post) modernizmo epochoje ji tampa itin briaunota, nors pati savaime amorfiška, (a)figūra, talpinanti savy gražaus kičo, gražaus bjaurumo, gražaus techniškumo ir pan. idėjas. Todėl, regis, ir pats verbalinio žaidimo konstruktas – Grožis, nebetenka savo tikslingumo ( nebent tik tiek, kiek neša transformuotos grožio koncepcijos pirminius fundamentalius pavidalus ). Todėl, manau, drąsiai galiu rinktis: arba sukurti savo individualią grožio sampratą ir koduotę (grožis – ,,arklys”), kurią menininkas pajėgus pats pasufleruoti (jeigu grožis jo (ir potencialiai – adresatų) suvokime įgautų naują – grožio – ,,arklio” kategoriją), arba neigti tokios problemos kaip grožis egzistavimą postmoderniame laike ir erdvėje.
Antra. Turinio nebuvimas.
Apie dvi destrukcijos formas.
Grožio problema postmodernioje erdvėje ir laike: grožio idėjos briaunotumas (pliurališkumas) ir iš to plaukianti savidestrukcija. Istorinis naratyvas atskleidžia faktą, kad veik dvidešimt du amžius grožis, su menkais pakitimais, buvo racionalizuotas, grožio turinys apibrėžtas gana aiškiai. O kas postmodernizmo epochoje gali būti įvardijama kaip grožis? Kas yra gražu? Ar grožis ir menas, glaudžiai susieti XVII a., vis dar tebesi susikibę ar koegzistuoja kiekvienas atskirai: vienas kaip teorinis, kitas kaip praktinis reiškinys? Mano nuomone, grožio savidestrukcija neišvengiama. Vargei egzistuoja Kanto ieškotas universalus, objektyvus elementas subjektyviame grožio suvokime, kuris šiuo atveju neleistų plisti savotiškai grožio idėjos gangrenai. Postmoderni epocha apskritai nepalanki grožio universalumo atkūrimui meno diskurse: ji išaukština individą, laisvę, pasirinkimą, novatoriškumą. Patys meno procesai tampa labiau koncepciniai, netenka formos, materialumo; be to, atsiranda bjaurumo estetika, medicinos estetika, perversijos estetika etc. Kadangi mumyse užkoduotas grožio, kaip estetinės kategorijos, supratimas, nebegalime grįžti prie plačiosios graikiškosios grožio idėjos, kuri galbūt būtų pajėgesnė įvardyti postmodernius reiškinius. Grožio irimo procesą galima iliustruoti dvejopai: pirma – išcentrinis judėjimas: atsiranda tiek atmainų, grožio suskirstymų (prasidėjusių dar Antikinėje Graikijoje, kai grožis turėjo du pavaduotojus: simetrija ir harmonija), kad pati grožio sąvoka tampa nieko nesakančia, perdėm abstrakčia ir nereikalinga; antra – įcentrinė kryptis: grožis talpina savy visus jaudinančius elementus: tragiškumas, komiškumas, simetrija, subtilumas etc. ir kai jų kiekis viršija logiškumo, nuoseklumo normą (šalia patrauklumo, dailumo atsiranda bjaurumas, perversija), nukenčia pati grožio sąvokos kokybė. Abiem atvejais pasakymas – gražu- nieko nepasako, tampa sausu kalbiniu vienetu. Grožio tradicijos daugeliu atveju nebėra, todėl nebėra ir objektyvaus vienijančio viską (meno diskurse), kas gražu, prado. Galime daryti išvadą, kad tam pradžią davė subjektyvumo pergalė XVII a., o postmoderni epocha šį lūžį tik užaštrino.
Pfruu
