Nieko neišduodantis knygos viršelis ir tarsi lengva ranka „lyg tarp kitko” aukso spalvos raidėmis brūkštelėtas pavadinimas – „Žmogus be savybių”. O Robertas Muzilis? Veikiausiai daugeliui sako dar mažiau, nei pats pavadinimas, kuris tarsi atskleidžia, jog knygoje slepiasi istorija apie žmogų neturintį savybių.

Taigi, Mielieji, trumpas aprašymas apie autorių, sąžiningai nurašytas nuo priešpaskutinio knygos puslapio:

„Austrų rašytojas Robertas Muzilis gimė 1880 metais Klagenfurte. Studijavo mašinų gamybą ir filosofiją; <…> Gyvas būdamas išgarsėjo dukart – 1906 metais, kai dar studijavo filosofiją ir psichologiją Berlyne, savo pirmu kūriniu „Auklėtojo Terleso klaidžiojimai” ir paskui tiktai po ketvirčio amžiaus, 1930 ir 1933 metais, išėjus pirmiems jo didžiojo romano „Žmogus be savybių” tomams. <…> 1938 metais emigravo į Šveicariją, kurioje 1942 metais mirė <…> Dabar laikomas moderniosios austrų literatūros klasiku, o jo romanas „Žmogus be savybių” – vienu geriausių XX amžiaus pasaulinės literatūros kūrinių.”

Dar pridėsiu, jog romanas nebaigtas, o trečioji dalis surinkta ir sudėliota iš juodraščių jau po autoriaus mirties. Į lietuvių kalbą išversti tik pirmieji du tomai – tūkstantis puslapių. Gal ir gąsdina toks solidus puslapių skaičius, tačiau tereikia tik pradėti ir nė nepastebi, jog imi gyventi kartu su istorijos herojais. Laukia trečioji dalis, ir aš jau nekantrauju, tarsi vis dar būčiau alkana „Žmogaus be savybių”.

Tai istorija kurioje gyva XX amžiaus pirmosios pusės drama. 1913-ųjų pavasaris, Viena, pro langą, į judrią gatvę, žvelgia trisdešimtmetis vyras ir stebi įvykusią avariją. Bet svarbi visai ne avarija, o asmuo stebintis įvykį. Tai – žmogus be savybių, Ulrichas. Jis matematikas, mėgęs šį mokslą, dėl negalinčių jo pakęsti žmonių. Tačiau dar pačioje pradžioje išsiduoda, jog visą gyvenimą rašyti skaičių eiles – kvaila ir beprasmiška.

Žmogus be savybių nemėgsta filosofų, nebent Nyčę, kurį retkarčiais cituoja. Susidaro toks įspūdis, kad jis visiškai abejingas aplinkai, paskendęs net ne savyje, bet savo mintyse apie būtį, moralę, santykį su aplinka. Stebėtojas – gyvenantis taip, lyg turėtų amžinybę laiko. Jį supantys personažai komiški, perdėtai charakteringi, vaikščiojančios įsitikinimų klišės su krūvomis savų rūpesčių. Ulrichas nejučia įsitraukia į jų gyvenimus ir tarsi atlieka ironizuojančio, skeptiško, bei racionalaus tipo vaidmenį į kurį niekas nežiūri rimtai. Sako, tam laikotarpiui reikalingi „veiksmo žmonės”, o Ulrichas, mat – teoretikas. Antroje knygos dalyje jis susitinka seserį Agatą, kuri vienintelė visoje istorijoje jam svarbi, ir trisdešimtmetis vyras atskleidžia kitą savo asmenybės pusę. Sesuo ir brolis, augę atskirai ir beveik vienas kito nepažinodami, bando kartu kabintis į gyvenimą. Tuo tarpu žmogus be savybių yra vienintelis, kuris suvokia kas vyksta, o tie kiti paskendę savose iliuzijose ieško išganingos idėjos kuri tiktų išgalvotai paralelinei akcijai. Būtent ta iliuzijų realybė ir atskleidžia visą XX amžiaus pradžios atmosferą. Mano nuomone, šis romanas tarsi akimirka iki Pirmojo Pasaulinio karo apie kurį romane niekas net neužsimena. Visi ruošiasi dideliam įvykiui, išgalvotai paralelinei akcijai (kuri veikiausiai paraleli nešvariems darbeliams siekiant pasipelnyti). Akcija norima sujungti sielą ir materialius dalykus. Iškeliama nacija, patriotizmas, dvasia. Tačiau nieko konkretaus, jokios apčiuopiamos idėjos, akcija turi netrukus įvykti, bet visi personažai užsiėmęs asmeniniais interesais. Net baisu darosi, jog tuoj tuoj turi kažkas įvykti, bet niekas nežino kas. Visi tik kalba apie tai. Apsuptas krūvos personažų, įvykių ir lydimas sesers žmogus be savybių ieško savęs.

Šiandien ypač sunku suvokti XX amžiaus pirmos pusės įvykius. Knygoje intelektualiais dialogais, istorijos nuotrupomis, literatūra, menu, tarpusavio santykiais kuriama atmosfera kvepia paraku. „Bręsta didelis įvykis. Bet niekas to nepastebi” – taip pavadintas paskutiniojo antrojo tomo skyrius. Aš vis bandau įsivaizduoti, kas dedasi viduje, paprasto žmogaus, likus akimirkai iki pasaulinio karo pradžios. Jaučiama nuotaika, kvapas, audros skonis ir baisu to dužimo bangų. Tavo vidus priešinasi visam kam, o akys mato – vyksta! „Mūsų metas juk tikrai nepriima už rimtą pinigą visų tų įvykių ir nuotykių, kurių pilna aplinkui.” – kalba Muzilis Ulricho lūpomis. Ir tarsi norėdamas įkalbėti visame pasakojime kartoja: „Istorijoje nevyksta nieko neprotingo.” Aš patikėjau.

Išplėšus iš konteksto:

„ <…> Dabar, kai moteris yra panaši į gerai nusvilintą vištą, su kuria nereikia daug vargti, sunku įsivaizduoti, kaip ji atrodė anksčiau ir kaip žavėjo ilgai tramdomą apetitą, kuris šiandien juokingas: ilgas sijonas, siuvėjo tarsi prisiūtas prie žemės ir vis dėlto kažkokiu stebuklu judantis, anksčiau dengė slaptus lengvus sijonus, margus šilko lapelius, kurių tylus vilnijantis judėjimas staiga perėjo į baltus, dar minkštesnius audinius ir tiktai jų švelnia puta lietė kūną; tokia apranga buvo panaši į bangas tuo, kad jungė kažką, kas traukia ir vilioja, su tuo, kas atstumia žvilgsnį, kartu ji buvo sudėtinga kliūčių ir įtvirtinimų sistema, supanti gudriai ginamus stebuklus ir, be to, kad ir kokia būdama nenatūrali, išmoningai uždangstytas meilės teatras, kurio kvapą gniaužiančią tamsą skaidrino vien blausi fantazijos šviesa. <…> Nors moters paslaptys jam jau seniai buvo žinomos, kaip tik todėl, kad visą gyvenimą per jas tiktai bėgo lyg per vestibiulius ar darželius priešais namus, dabar, kai nebuvo nei per ką eiti, nei tikslo, jos įgijo visai kitą prasmę. <…> Jis teisėtai laikė save ryškios vyriškos prigimties vyru, ir jam atrodė suprantama, kad tokiam žmogui smalsu pažvelgti į taip trokštamus dalykus ir iš kitos pusės, bet kartais jam tai atrodė šiurpoka, ir jis juokdamasis tam priešinosi.
- Aplink mane staiga tarsi pernakt išaugo ir mane uždarė merginų pensiono sienos! – protestavo jis.
- Tai taip baisu? – paklausė Agata.
- Nežinau, – atsakė Ulrichas.
Po to jis pavadino ją mėsėdžiu augalu, o save vargšu vabzdžiu, įsiropštusiu į jo švytinčią taurelę.
- Tu ją suglaudei virš manęs, – pasakė jis, – ir šit aš tūnau tarp spalvų, kvapų ir blizgesio ir, prieš savo prigimtį tapęs dalimi tavęs, laukiu patinėlių, kuriuos mes prisiviliosime!
Jis jautėsi išties savotiškai matydamas, kokį įspūdį daro vyrams sesuo, o juk jo rūpestis kaip tik ir buvo „išleisti ją už vyro”. Jis nepavyduliaudavo – ir kokiu pagrindu būtų galėjęs?! – jos gerovė jam rūpėjo labiau, nei jo paties, ir norėjo, kad ji kuo greičiau susirastų tinkamą vyrą, išsivaduotų iš tos pereinamosios būsenos, kurioje atsidūrė išsiskyrusi su Hagaueriu: ir vis dėlto, kai matė ją aplink besisukančių vyrų būrelyje, ar kai gatvėje koks nors vyras sužavėtas jos grožio ir nekreipdamas dėmesio į palydovą, pažvelgdavo į jos veidą, Ulrichas pasijusdavo išties keistai.
<…>
- Į tave taip įdomu žiūrėti.
Agata visa išraudo kaip liepsna ir tarė:
- Kodėl „įdomu?”
- Ak, aš nežinau. Tu kartais manęs gėdiniesi, – pasakė Ulrichas, – Bet paskui pagalvoji, kad aš Tau „tiktai brolis”. O kitąsyk Tu nesusigėsti kaip tik tada, kai užklumpu tave tokiose padėtyse, kurios labai viliotų svetimą žmogų, tačiau paskui tau vis dėlto ateina į galvą, kad tas reginys ne mano akims ir tu liepi man nusigręžti…
- Ir kodėl tai „įdomu”? – paklausė Agata.
- Galbūt laimė sekti ką nors akimis, nežinant, kodėl tai darai, – pasakė Ulrichas. – Man tai panašu į vaiko meilę savo daiktams; be dvasinio vaiko bejėgiškumo…
- Galbūt Tau įdomu, – atsakė Agata, – tiktai žaisti brolį ir seserį, nes žaisti vyrą ir moterį jau įgrisę?
- Matyt, ir dėl to, – tarė Ulrichas ir pažiūrėjo į ją.”