Tuo metu, kai pseudo pogrindiniame baltame name savo šviesom dar degė ryškiai oranžinė, bet visgi netikra eglės parodija (ne tokia jau gili priešistorė), visada atsirasdavo norinčiųjų spiestis aplink jos skleidžiamą spalvą ir šilumą, praskiestą saikingu vaikų verkšlenimu. Sena rusiško patefono kolonėlė skleisdavo garsą, bet tik ne patefonišką.

Va čia ir iš jos išgirdau garsą. Smarkiai desperatišką tokį, savai ir prie kažkelinto lengvumo muzikos nepratusiai ausiai gan neįprastą. Panašiai kaip girtos bitės geluonis apsimiegojus. One two three four. Šaižus pianinas. O čia yra The Dresden Dolls. Kas? Bet ne, ne iš Dresden. Išsyk užsirašau į mobiliąją atmintį, kol ji pati bus saugiai nunešta iki artimiausio ryšio taško. Tuo pačiu ir į dabartį.

Ir taip, The Dresden Dolls. Užatlantės, Bostono atstovai. Evoliucionavę nuo The Left iki to, kas yra dabar. Smarkiai neįprastas ir gal net be galo keistas dvejetas įvairių dimensijų mimikomis, tie, kurie sakosi esą “fell in rock love” visa savo (muzikine) savastimi. Amanda ir Brian – pianinas ir būgnai, jos klyksmas iš po juodai baltų klavišų, jo rankinė frustracija, nenumalšinamas duetas, patys save vadinantys brechtian punk cabaret stiliaus atstovais. Ir išties, cabaret dvasia, pankiška energija. Bet kodėl brechtian? Galimybė sieti su vokiečių režisieriaus Bertolt Brecht teatrine mokykla; jo pastatymuose visa, kas svarbiausia, sukasi apie tarpasmeninį ryšį, išreikštą vaizdingomis ir stilizuotomis emocijomis. Visumoje – mišinys. Kitoniško garso, vaizdo, emocijos/jausmo sintezė. Arba kitaip – atėjo The Dresden Dolls, nutraukė scenos užuolaidą, suplėšė, išmetė aprūdijusį ritmą ir priežastis, pakeitė savom. Kažkas prašvokštė, “reik išgirst, kad patikėtum”. Bandytina.

Ir tai, kas verbališka. Dainų žodžių autorė – pati Amanda. “Coin-operated Boy”, “Girl Anachronism”, “My Alcoholic Friends”, “Missed Me” bei visa likusi eilė keistai/energingai/melancholiškai/hyper išjaustų dainų. Visa tai apie ryšį, vienokį ar kitokį, bet ryšį, žinoma, žmogiškąjį. Dar tematika pasūdoma dideliu samčiu ironijos, šlakeliu absurdiškumo – tarsi galingas atsakas į dabartinę daugiaveidės ir visaip “pop” kultūros plėtrą, veikiančią ir besiskverbiančią net į draustinus užkaborius. “I’ve been baking cakes for the enemy,
I’ve been dying to find out the hard way.” Arba kaip Mandy ėjo į medicinos mokyklą.

Taip, Virginia. Kalėdų senelis egzistuoja. Arba „Yes, Virginia…” – štai ir naujausio albumo pavadinimas. Aštuonmetė mergaitė ir jos susvyravęs tikėjimas Santa Claus‘u. O taip, Virginia. „Ir lygiai kaip egzistuoja meilė, pats tikėjimas, poezija. Ar tai tikra? Ak, Virginia, pasauly nėra daugiau nieko tikra ir taip įkvepiančio.” Po krūva lyg ir šiurkštokos ironijos slepiasi esmė. Transformuota pasaka, transformavimu perkelta į nebe vaikišką dimensiją, kur paprastai tarpsta pasakos. Kabaretinė The Dresden Dolls pasaka. Apie.

Paklausyti galima mūsų “Muzikinėj Dėžėj”.