Įspūdžiai ir Nuojautos

Lot. realis – daiktiškas, tikras.
Realybė yra tai, kas tikra.
Realybė yra tikrovė.
Tikrovė yra daiktiška.
Daiktas yra tai, kas tikra.

Įspūdžiai: nuogų, plikų, apseilėtų, viešu intymumu alsuojančių daiktų mantra. Daiktas, tapęs vieninteliu traukos objektu. Ne lyg V. Van Gogo valstietės batai. Ne lyg, o ne nelyg. Minėtieji batai savy turi mitinę galią, jungiančią buities idėją su aukštesne, būties amalgama, tuo tarpu E. Ridikaitės daiktai daiktužėliai nuogi savo neįgalumu, nepasiekiantys metafizinių klodų, autentiškų patirčių. Nors savotiškas judėjimas, transformacija visgi įvyksta. Tik slinktis čia kokybiškai kitokia: ne nuo partikuliarinių link fundamentalių vertybių, o nuo antrojo link trečiojo lygio simuliakro. Nuo hiperrealybės I link hiperrealybės II.

,,Niekas nėra panašus, tad holografinė reprodukcija, kaip ir kiekvienas mėginimas tiksliai sintezuoti ar prikelti tikrovę, jau nebereali, o hiperreali. Taigi, ji niekuomet neįgauna reprodukcijos (tiesos) vertės, ji jau visuomet turi simuliacijos vertę.” (J. Baudrillard ,,Simuliakrai ir simuliacija”).

E. Ridikaitės konstruojamas pasaulis pasitinka dar neįžengus pro galerijos duris. Jis tave pagauna, kai eidamas Vilniaus gatve pro Mokytojų namus netyčia (tikrai netyčia) kokiai milisekundei nukreipi žvilgsnį į žaismingas raides lange, suformuojančias frazę ,,Persekiojantys vaizdai”. Įsijungia savianalizės mechanizmas. Tu jau pagautas. Smalsumo vedamas nutari įsitikinti, ar tavo asmeniniai vizualūs persekiotojai yra tapatūs E. Ridikaitės persekiotojams. Įžengus galerijos vidun ausis užgula pažįstamos realybės pažįstami daiktai. Taip taip – užgula. Tai viena iš sinestezijos formų. Drąstiška tokia. Pagauli. Jei galerijos erdvė būtų mažesnė, ta jausena, esu tikra, transformuotųsi iki klaustrofobijos – taip tie didelių formatų paveikslai užgula tave buities daiktų svoriu. Supranti, jog E. Ridikaitės vaizdai/simuliakrai išties yra tavo vaizdai/simuliakrai, anonimiškas ir unikalus jų pradas išnyksta. Atsiranda universalios patirties galimybė (darbų pavadinimai, o tiksliau jų nebuvimas (daugeliu atvejų ,,Be pavadinimo”) savaip paremia niveliacijos idėją).

Grįžkime prie pačios simuliacijos idėjos. Taigi, kiekviena tikrovės/tikrovės detalės reprodukcija nėra reali. Tuo labiau nereali yra hiperrealybės (simuliuotos erdvės) reprodukcija. Sovietmečio interjero detalės: liustra, konstruktyvus lopšys, sekcija, specifinės spalvinės gamos ir raštų pledai yra ne kas kita kaip pirmo laipsnio simuliakrai – hiperrealybės elementai. E. Ridikaitė reprodukcijos nerealumo (netiesos) mintį patvirtina ir raiškos plotmėje: nė vienas vaizduojamų daiktų nėra apčiuopiamai realus. Visi jie trafaretiški, plokštoki, nesama tikroviškumo dėlei formą modeliuojančių šešėlių, netgi rakursas pasirenkamas toks, kad būtų kuo patogiau įgyvendinti neapimtinį efektą (dažnas en face, lokalios spalvos).

E. Ridikaitės daiktai išplėšti iš pirminės/antrinės jų erdvės. Taip stipriai jie buvo priaugę, kad beplėšiant drobės stačiakampis apspuro, prarado lygią ir statišką kraštinę. Dabar jis banguoja, su didele energija ir jėga plėšia save nuo sienos, prilaikomos plonyčiais vinukais. Tai bent paradoksalus vaizdelis! Nelyg epizodas iš Guliverio kelionių. Didelis drobės formatas taip pat suponuoja tų daiktų/vaizdų/simuliakrų su(si)reikšminimo idėją. Savaime nereikšmingas (nei estetine, nei konceptualia prasme) buities dėmuo ne tik tampa pagrindiniu/vieninteliu objektu drobėje (koncentruoja dėmesį tik į save, jis čia ne detalė, bet visuma, esmių esmė), bet ir reprezentuojamas itin dideliame formate.

Įdomus tam tikrų objektų traktavimas: televizoriaus motyvas atsiranda dviejuose darbuose. Jeigu dar kartą prisimintume simuliacijos idėją, pastebėtume, kad televizija turbūt yra viena iš galingiausių hiperrealybės kūrimo mašinų, tikra simuliakrų galerija. Viename savo darbe, E. Ridikaitė kvestionuoja TV kaip laiko atskaitos, laiko problemos sprendimo reiškinį. Dideliame oranžiniame (emociškai stipriai veikianti reklaminė spalva) ekrane pavaizduoti skaičiai, t.y. tam tikras laiko formatas. Paveikslo apačioje aptinkame E. Ridikaitės kūrybai būdingą kompozicinį ir emocinį elementą – tekstą (,,Belaukiant Simpsonų – dienos pradžia ( ne tas kanalas – apsiriktas)”, ne tik skelbiantį konkrečius faktus (Simpsonai, dienos pradžia), bet ir praplečiantį konceptualųjį paveikslo planą – pasirodo yra KAŽKAS, kas laukia. Be to, laukia netikslingai – priemonė (TV kanalas) ir tikslas (animacinis filmas ,,Simpsonai”) nesutampa. Taigi, svarbus pats laukimo, laiko tėkmės faktas. Tas KAŽKAS savo asmeninio laiko matu renkasi TV konstruktą. Tuo būdu JO laikas praranda fundamentalų, mitinį krūvį. Jis atsiranda paralelioje visatoje, tiksliau – hipervisatoje. Tikslaus subjekto/objekto neįvardijimas sufleruoja mintį: gal tai aš/tu/mes esame tas KAŽKAS, perkeliantys fundamentalią laiko problemą į nepastovų, kintantį postmodernizmo epochos konstruktą? Rodos, laiko idėja ir problematika autorei yra itin svarbi, mat skaitmeninis laiko formatas indikuojamas dar keliuose darbuose, tarp jų ir drobėje, kurioje reprezentuojama ,,liustra”. Pastaroji abejingai kabo pilkšvose lubose ir nebyliai įkūnija amžinybės akimirką tryliktą valandą dienos.

Šalia simuliacijos fakto J. Baudrillard nurodo ir disimuliacijos reiškinį. Disimuliuoti – tai apsimesti, kad neturi to, ką turi. E. Ridikaitės drobė ,,Boba su lovyte”, manau, yra kaip tik tokio tipo asimetinėjimo pavyzdys. Lovytė, idėjiškai itin svarbus ir bene pats archajiškiausias iš visų ,,persekiojančių vaizdų”, yra fono suformuotas vaizdinys, neturintis individualios spalvos (jis tenkinasi natūraliu drobės/silikono atspalviu), formos. Mirgančiame fone ,,išrėžtos” ertmės suformuoja miražinį lovelės vaizdą, atsirandantį iš mirguliuojančio ploto malonės. Pavadinimas sufleruoja, kad esminiai elementai yra mikėniška moters figūra bei kūdikio lovytė, tačiau paveikslas apsimeta kad pastarojo lyg ir nėra (disimuliacijos efektas).

Natūralumo ir sintetikos sintezė. E. Ridikaitės mėgstama natūrali drobės tekstūra pasirodo ir šiuose darbuose. Tuo tarpu drobės faktūra yra ištirpusi silikono sluoksnyje. Tuo būdu menininkė vėl konstruoja simuliacijos efektą: žiūrovas regi medžiagos tekstūrą, sąmonėje projektuoja faktūros sukeliamą taktilinį pojūtį, tačiau vos palietus paviršių, sąmonės konstruktas paneigiamas – paviršius lygus, suniveliuotas silikono pagrindu. Taip atsiranda raiškos plotmėje sukurta simuliacija (netiesa). Pati kilme skirtingų medžiagų sintezė viename kūrinyje sukuria savotišką disonansą, kuris yra ne kas kita kaip įtampa, atsirandanti susidūrus dviem semantiniams laukams: natūralu – dirbtina (idėjiškai artima tikrovės – hipertikrovės laukams). Silikono sluoksniai plonai dengdami drobes suteikia joms blizgesio, tvirtumo, be to, koncepcinėje plotmėje silikono blizgesys įgalina tuos kasdienybės daiktus įgyti aukštesnę vertę (švytėjimo, prabangos efektas) . Galimos ir kitos interpretacijos: sintetinės medžiagos sluoksnis – persekiojančių vaizdų užkonservavimas, savotiškas jų nukenksminimas, įgalinantis sustabdyti jųjų hiperslinktį ir pan. Bet kuriuo atveju, silikono sluoksnis nėra tik raiškos veikimo lauke įstrigęs elementas, jis puikiai papildo ir idėjinį paveikslo krūvį.

Lot. simulatio – apsimetimas
E. Ridikaitės paveikslų realybė simuliacinė.
Realybe apsimetanti hiperrealybė.
Daiktas čia – netikras. trafaretinis. izoliuotas. antidaiktas.
Vaizdas