Daug geltonos spalvos, kuri šiame filme nesimbolizuoja šilumos. Beprasmiškos kasdienybės vaizdai, žmonių, siekiančių nepasiekiamų miražų, paveikslai, maža viltis – atsirandanti ir taip pat dingstanti. Taip galėčiau keliais žodžiais apibūdinti šį filmą.

“Byrančios Svajonės” filmo režisierius Laurent Salgues. Šis kūrinys tapo jo debiutu į kino pasaulį. Scenarijus sukurtas pagal asmeninę režisieriaus žmonos istoriją ir remiantis vietinių gyventojų pasakojimais. Pagrindinis veikėjas atvyksta į aukso šachtą Fasao šiaurės rytuose. Čia jis ieško darbo. Jam nesvarbu dirbti čia, ar kur kitur – gyvenimas jam netekęs prasmės. Režisierius nepuola iš karto pasakoti visos Moktaro Diko istorijos, jis tai daro pamažu, vis nutraukdamas, priversdamas stebėti toliau, supažindinamas su naujais veikėjais, vis labiau pristatydamas šį pasaulį, jo taisykles.

Vaizduojama kasdienybė žiauri, tačiau režisierius nekrypsta į sentimentalumą, jautrumą, siužete dominuoja objektyvus pasakojimo būdas, leidžiama viską stebėti iš šono, neprimetant savo nuomonės. Mėgstama naudoti pauzes, lėtai besikeičiančius kadrus, kuriuose per tyla išreiškiami veikėjų jausmai, gyvenvietės dvasia.

Šis filmas nėra toks, kuris pralinksmins vakarą ar sugraudins iki ašarų, tačiau jis gali patraukti savo realistiškumu. Pasakojimo būdas labai lėtas, gali pasirodyti net nuobodus, tačiau jis leidžia įsijausti, suprasti tą gyvenimą, kuris vyksta ten, jo beprasmybę – juk beprasmybė niekuomet nekelia mums didelio smalsumo. Vaizduojami jauni žmonės, seni, vaikai – visi čia turi svajones, visi siekia savo miražų. Aukso kasyklos – loterija, visi nori ištraukti laimingiausią bilietą. Faso gyventojai atrodo tolimi, mums galbūt nepažįstama jų kultūra, tačiau režisierius viską pateikė taip, jog kultūriniai barjerai dingsta ir pradedi suprasti, jog viskas, kas vaizduojama labai pažįstama, tai paprasčiausiai žmonių gyvenimai, ta pati nuobodi kasdienybė, kuri sukelia lygiai tokius pačius jausmus ar tu gyveni ir dirbi aukso kasyklose, ar didmiestyje ofise – svarbu, jog siekiai visų tie patys – visi nori būti laimingi.

Šis kūrinys ypatingas tuo, jog kadrai labai meniški, kiekvienas turi savo unikalią kompoziciją, taip pat labai akį traukia vakariečiui nepažįstamas kraštovaizdis, platūs smėlynai, ryškios spalvos. Sėkmingai žiūrovui pateikiama vietinė kultūra, jos užkulisiai, unikalūs žmonių charakteriai.