Taip, dar vienas Lietuvių filmas keliaujantis į nebūtį, iš tiesų jau po gero pusvalandžio galvoje ir visame kūne bet kokie požymiai apie šį filmą buvo dingę. Tik retkarčiais kramtant picos gabalėli iš pykčio dėl veltui praleisto laiko ištrūkdavo kažkokios piktos mintys, sukeliančios tolimesnį vargingą filmo egzistavimą mano galvoje.
Reklama, gražus plakatas su charizmatišku A. Mamontovo veidu ir dar kunigo sutana! Aš tikrai užkibau, kad ir kaip bebūtų gėda. Na bet kol pats nepamatysi nežinosi. Su viltimi ir optimistišku nusistatymu sėdau į penktą vieta penktoje eilėje, gal būt lietuviai pagaliau sugalvojo kažką. Šviesa prigeso, maloniais akiai, “meniškais” spalvų tonais prasidėjo “Nereikalingi Žmonės”.
Neilgai truko ir akys, tiesiogine to žodžio prasme, pavargo nuo perdėm drebančių operatoriaus rankų. Nežinau ar lietuvaičiai prisižiūrėjo šiuolaikinių užsienietiško filmavimo tendencijų ir labai jas pamėgo ar tai tiesiog vakarykščio vakarėlio pasekmė, bet jau po dešimties filmo žiūrėjimo minučių tai pradėjo gan nemaloniai veikti mano optimistišką nuotaiką.
Praktiškai tuojau pat po to prasidėjo vienos iš veikėjų “monologas” lyg būtų skaitoma iš sąsiuvinio. Vėl tas pats neperžengiamas lietuvių vaidinimo bruožas, nenatūralus, kartais perdėtas emocijų reiškimas, lyg aktorius kalbėtų teatro scenoje, o ne filmavimo aikštelėje. Režisieriaus nemokėjimas pavaizduoti kai kurių dalykų vaizdais tiesiog kompensuojamas kažkokiu neturinčiu prasmės ir pagrindo “dialogu” tarp dviejų draugių, kuriame atskleidžiama visa herojės praeitis per keletą minučių. Akivaizdu, kad jos kalbasi ne tarpusavyje, o žiūrovui, susidaro nemalonus nerealumo jausmas. Arba kita herojė tiesiog paverčiama protiškai nestabilia, kuri kalbasi su savimi taip lyg skaitytų tiesiai iš visiškai žmogiškų emocijų neturinčio scenarijaus.
Mintys neišvystytos, atrodo, kad režisierius galvoje turi bendrą vaizdą, bet suvaldyti komandos ir materialių detalių tam, kad tai įgyvendinti, neįstengia, todėl mes turime tenkintis tuo kas išėjo. Su montažu vėlgi tikriausiai kopijuojant vakarus persistengta, šuoliai nuo praeities į dabartį ir atvirkščiai, tokie nieko nepasakantys ir painūs, kad tiesiog jau įpusėjus nebelabai mąstai apie tai ir tiesiog atsiduodi šiai chaotiškai vaizdinių tėkmei.
Filmas pilnas tiesiog nieko nesakančių detalių ir simbolių , nors į juos be jokių subtilumų atkreipiamas mūsų dėmesys drebančia kamera, nors gal tai tiesiog atsitiktinė drebulio sukelta iliuzija, mūsų bandymas įžvelgti kažką vertingo šioje paprasčiausioje muilo operoje. Kriokliai, vaivorykštės, auskarai, viliojantis pusprotės užpakalis ir krūtys, moteris šokanti į vandenį iškėlusi rankas lyg pats nukryžiuotasis, tai tik keletas detalių kurios neturėjo ryškesnio pagrindo, apart bandymo sukelti dramos įvaizdį ir kažką užslėpto, nors mano paties manymu tai buvo tiesiog bandymas ištempti filmą norint įtilpti į laiko rėmus.
Taip, tai kuo tikriausia muilo opera, graži filmo pradžioje paminėta citata: “Kiekvieną žmogų planetoje nuo mūsų skiria tik šeši kiti žmonės.” buvo interpretuota kaip eilinis argentinietiškas serialas ir sutalpinta į vieną pilnametražį filmą, kuriame visi taip stebuklingai susiję giminingais ir lytiniais ryšiais.
Žmogus prie, kurio beveik negaliu prikibti tai K. Smoriginas, vaidyba nepriekaištinga, atrodo lyg jis vienintelis visame filme mokėjo vaidinti prieš kamerą. Tiesa perdėtas bandymas pavaizduoti alkoholiko stereotipą, kartais erzindavo. Bet vėlgi pasikartosiu, Smoriginas atrodė geriausiai įsijautęs į savo rolę.
Kas liečia kitus aktorius Valdą Bičkutę, Andrių Mamontovą, Dalią Michelevičiūtę ir t.t, visi kažkokie susikaustę, keistom nenatūraliom emocijom, bėgantys per filmą, atrodytų su noru, kad kuo greičiau jis baigtųsi. Nieko taip nebus, žmonės. Aišku viena, reikia daugiau praktikos, pamirškit teatrą, pamirškit tas intonacijas išmoktas mokykloje deklamuojant Maironį, jeigu jūs vaizduojate realų pasaulį tai būkit malonūs ir elkitės natūraliai, gal jūs kažko bijote, o gal tiesiog nemokate vaidinti.
Dar viena iš didesnių klaidų – visiškai necharizmatiškas berniukas Paulius. Nejaugi jūs nesuprantate, kad jeigu filme egzistuoja tik vienas vaiko veikėjas, tai jis turi būti mielas, išsiskiriantis iš kitų vaikų ir galų gale sugebantis būti vaiku prieš kamerą, o ne robotu skubotai kartojančiu savo menką tekstą. Būtų įdomu sužinoti ar buvo daroma nors kokia nors atranka Pauliaus vaidmeniui, ar jis tiesiog kažkieno iš pažįstamų vaikutis? Tas vaikas tikrai galėjo išgelbėti didelę filmo dalį, na bent jau sugraudint tikrai galėjo, tuo tarpu man jis kėlė kažkokią antipatiją. Ir tiesiog neapykantą po to kai nusišypsojo. Tai jūsų kaltė!
Reziumė net nebeturi jokios reikšmės, nes viskas ir taip aišku iš aukščiau parašytų niūrių minčių apie šį naują kino filmą. Na, bet vistiek apibendrinsiu. Taigi brangusis Maris Martinsons, aš suprantu, kad tu tikriausiai neskaitysi, o jei kažkokio neįtikėtino sutapimo dėka ir skaitysi, tai turbūt vistiek nesuprasi, bet tebūnie tai tiesiog mano šauksmas į tavo pasąmonės gelmes. Visų pirmą, padaryti dramos tau nepavyko, nors ir kiek infantilių simbolių ir graudžios muzikos tu ir benaudojai. Visų antra, paliesti emigracijos problemos tau taip pat nepavyko, jeigu tu tai bandei padaryti. Ir visų trečia, girdėjau vieną tylų, neryžtingą plojimą salės gale, jis buvo skirtas tau, tu jį užsitarnavai.
Ir šiaip pamąstymai. Kilo mintis, kad šios juostos kūrime vėlgi dalyvavo išskirtinai jau kažkokį populiarumą, valdžią ir aišku draugų turinčios personos. Aš vis dar tikiu, kad Lietuvoje tikrai yra talentingu jaunų menininkų galėjusių suvaldyti šio filmo kūrybinę tėkmę. Nors iš kitos pusės ir abejoju ar Lietuvoje yra pakankamas pagrindas tokių juostų kūrimui, galų gale nėra netgi kur praktikos normalios atlikti, nebent kokiame kreivame AXX filme. Jeigu 15 minučių scenarijų vos suvaldome, ką kalbėti apie ilgiau nei valandą trunkantį filmą.
Komentarai (16)
Nepritariu išsakytai nuomonei, kad filmas prastas. Taip tikrai nėra. Jis – kitoks. Poetiškas. Melancholoiškas, tiesioginiai teiginiai neišryškinti, o tai glumina, nes turi pats atrasti tai, kas turėjo būti pasakyta. Filmavimas lyg rankine kamera. Bet, jei pažvelgsite į paskutiniuosius grandų filmus – šiandieninė tendencija.
Čia nėra koki atai griežtai išsakyta nuomonė, manau, kad neprofesionalu yra sakyti, kad “man tai nepatinka, nesnesuprantu”. Gal galima būtų komentuoti diplomatiškiau ir profesionaliau?
Na visų pirma, aš neprofesionalas, kad galėčiau profesionaliai kažką tai sakyti, tiesiog internetas man suteikia galimybę išsakyti savo paprastą žmogišką nuomonę.
Nors gal iš tikro esu matęs tikrai daugiau gerų filų negu vidutinis žmogus. Gal būt todėl ir leidau sau taip paberti š—o ant šio kinofilmo.
Poetiškas, melancholiškas, banalus. Ir aš tikrai laikau save gan infantiloku, mane gan lengvai galima sugraudinti sakyčiau. Šiuo atveju tai buvo daroma perdaug atvirai ir pasitelkiant labai jau primityvias priemones, netgi man.
Beto šiame filme, neįmanoma nesuprasti kažko, viskas labai paprasta, tiesiog bandoma painioti ir tiek (montažas, chronologinis šokčiojimas). O kamera tikrai perdaug dreba, niekas iš, kaip tu sakai “grandu”, taip daug šio efekto nenaudoja, gal todėl, kad norima atkreipti dėmesį į filmavimo šiuolaikiškumą.
Trumpai tariant – filmas blogas. Aš po kokių 10 min jau norėjau išeiti. Laikė tik tai, kad gal būt aš suklysiu ir tai kas padarys filmą nuostabiu yra kažkur toliau….Laukiau ir nieko. O gale po visu titrų ikištas keliu sekundžių vaizdas dar daugiau paprastino filmą…
…šaunus operatoriaus darbas, kai mergina šoka nuo tilto. Viskas…
Gal ir nieko ta vieta, bet perspektyva juokinga siektiek, ji stovi gan aukstai, o kai krenta tai atrodo, kad kojos is labai zemai pasiekia vandeni.
Na, nesu ir aš profesionalė ir šito filmo nemačiau, bet čia yra komentaras apie filmą, ir jis negali būti objektyvus, nes tai yra nuomonė. Dėl to priekaištauti nederėtų.. Na, bet tai taip pat nėra geras komentaras, mokausi kaip rašyti tokius dalykus.
Kritika:
“gal būt lietuviai pagaliau sugalvojo kažką” (“galbūt” rašosi kartu), “Nežinau ar lietuvaičiai prisižiūrėjo šiuolaikinių..”, “lietuvių vaidinimo bruožas” – vis kimbi, kad tai lietuviška, bet juk filmas prastas ne dėl to, jog jis lietuvių kurtas, Lietuvos kinas yra išties pakankamai profesionalus ir turi tradicijas, vien todėl nevertėtų suversti kaltės kūrėjų tautybei..
“Režisieriaus nemokėjimas pavaizduoti kaikūrių (rašoma atskirai) dalykų vaizdais tiesiog kompensuojamas kažkokiu neturinčiu prasmės ir pagrindo..” – tai ne nemokėjimas, jis juk taip ir siekė padaryt, tiesiog Tavęs, jo sprendimo būdas neįtikino.
“argentinietiškas serialas” – užtenka juk ir muilo operos, kuo tie argentiniečiai nusikalto? :-}
“pamirškit teatrą” – vėl gi, Lietuvos teatras gan aukšto lygio ir tai ką turi omeny neturi nieko bendro su teatrine vaidyba, galima ir kitaip išsireikšt (“deklamuojami tekstai” ar pan.), nes kalbėdamas taip apie teatrą išsiduodi, kad nelabai ten ką žinai (galiu be abejonės ir suklyst)
“Reziumė net nebeturi jokios reikšmės, nes viskas ir taip aišku iš aukščiau parašytų niūrių minčių apie šį naują kinofilmą (atskirai). Na, bet vistiek apibendrinsiu.” – sakai, jog neturi prasmės ir vistiek imiesi? :-} Skaitytojas nekvailas juk, o ir Tavo pozicija pakankamai aiški.
Šiek pamąstymų ties tuo kas iškart užkliuvo..
Visai būtų įdomu prisijungt. Tokia lyg ir praktika galėtų būti mokantis meno istorijos ir publicistikos subtilybių. Turėdama laiko galėčiau brūkštelti apie Berlyne vykstančius meno renginius ir šiaip pamąstymų viena kita tema. Tai tiek :-}
Na, dar gramatinės klaidos kliūva.. Bet smagu, jog yra kas imasi savo iniciatyva tokios veiklos :-}
Na su tavo kritika as nesutinku, manau nekaip isiskaitei i kritika filmo. Apie lietuvius kalbama is tos puses, kad aktoriu vaidyba yra prasta, o aktoriai yra lietuviai. Beto lietuvos kinas tikrai nera profesionalus ir tikrai tradiciju jame labai mazai. Cia jau statistika. Tradicijas turi musu Lietuvos Kino Studija, taciau 80 proc ji aptarnauja uzsienio filmus, kodel manai taip yra? ogi todel, jog pas mus yra kino krize, pries keleta metu budavo pastatomi tik 1-2 filmai i tris metus, tik dabar siek tiek atsigauname ir i metus pastatome po viena. “Beveik visas lietuviskas kinas pries iseidamas jau pasmerktas zuti” – tai yra LT kino studijos direktoriaus zodziai, musu rinka tiesiog per maza, pinigu skiriama per mazai. Beja netraukiau situ zodziu is galvos, pries dvi savaites lankiausi kino studijoj, jos direktorius ir kiti darbuotojai dave interviu, buvo papasakota viskas labai placiai. Na, as cia nepiktai nepagalvok :) tiesiog dalinkimes informacija.
Ir antras dalykas su tuo pamirskit teatra, sitoje vietoje irgi siek tiek ziniu tau – tik ka pasibaigiau audiovizualini kursa, pats pirmas dalykas ko musu moke, tai kad kinas nera teatras. Kai tik atsirado kinas pati didziausia tragedija buvo tai, jog aktoriai jame vaidindavo taip kaip teatre, o tai didziausia klaida, kadangi kamera mato daug daugiau negu ziurovas saleje. (dauguma aktoriu is “Nereikalingi Zmones” yra teatro aktoriai) Pavyzdys, kad velgi negalvotum, jog traukiu is galvos – po broliu Liumjeru (kino isradeju), antrasis kina pradejo kurti Dz. Meljesas ( dabar jo kai kurie eksperimentai butent rodomi kina bestudijuojantiems zmonems kaip nesekmingo kino pavyzdziai butent del to, kad pries kamera buvo elgiamasi kaip teatro scenoje).Tai tiek. Del prisijungimo pranesiu i maila :)
huh, Migla Migloji, pataisysiu tas klaidas su laiku būtinai, tiesiog turiu daug darbo dabar, o tu beje irgi kažkokį nežinomą skyrybos ženklą naudoji “..”, hehe, prisikabinau ;) tikrai malonu
Bet man vistiek atrodo, jog jei aktorių vaidyba prasta, tai ne todėl jog jie lietuviai.. Ir problema ne teatrinėj vaidyboj. Tiesiog gal ne tas išraiškos būdas pasirinktas. Ir net jei kokie protingi žmonės sako, jog teatras kine klaida, tai plačiajai publikai, tai nėra labai žinoma (pavyzdžiui, kad ir man diletantiškai besidominčiai teatru, kinu..) ir dar taip drąsiai pasakyta “pamirškit teatrą” liepiamąja nuosaka.. Gal aš pernelyg mėgstu teatrą, kad kliuvo :-}
O kas dėl rinkos ir finansų, tai kiek man tekę matyt lietuviškų/Lietuvos kino studijos filmų (nesu tikra kas yra kas) (“Aš esi Tu”, “Dievų miškas”, “Riešutų duona”, “Foje 14″, tas pats “Nuodėmės užkalbėjimas”, “Amerikos viešbutis”, “Brėmeno miesto muzikantai”, “Prieš parskrendant į žemę”..) Man atrodo, kad su minimaliomis išlaidomis pavyksta pasiekti dažnai gan gerą rezultatą.
O dėl kabučių tokių kalta mano klaviatūra :-}
as apie dauktaski ;) bet ir kabutes!
Cia as pritariu, tikrai ne del to, kad jie lietuviai. Siaip Lietuva labai maza ir turime is tiesu dziaugtis tuo, ka turime. Visgi daug menininku emigruoja, reikia gerbti tuos kurie bent jau liko :) beje uzsuk i savo maila :)
Jau ir atsakiau :-}
labai geras filmas
Butu idomu isgirsti kuo geras?
Tiesą sakant, man šito filmo žiūrėjimas baigėsi, kai vidury seanso supykino nuo kameros maskatavimo į visus galus.
Dėl vaidybos nenatūralumo pritariu, net 1971m. pastatyta “Maža išpažintis” atrodė natūralesnė, gyvenimiška. Nesu nei kritikė, nei kokia nors meno žinovė, tad nesiimsiu vertinti. Tačiau išdrįsiu pakomentuoti tai, kad straipsnyje milijonas klaidų, net gėda, kad žmonės taip negerbia savo kalbos.