Atėjo slidinėjimo sezonas. Daug žmonių iš Lietuvos ir Europos važiuoja į kalnus, kas slidinėti, kas tiesiog ilsėtis ir atostogauti. Daugumai kalnai asocijuojasi su slidinėjimo trasom, daugybe funikulierių, versmių baseinais, karštu vynu, karštais kukurūzais ir kalnų trobelėmis. Kalnų trobelės jau nuo seniausių laikų nesikeitė – tai nameliai su smailėjančiu stogu ir daug mažų langų. Jos sukurtos žmogui grįžus po dienos lauke pasišildyti, pasislėpti nuo kalnų ir vejų. Na, bet kaip matot, aš pasirinkau visai kitokią kalnų “trobelę”.

Šis Šveicarijoje esantis namas taip pat skirtas poilsiui kalnuose tik jo funkcija visai kitokia, tai ne maža jauki kalnų trobelė sauganti ir slepianti nuo gamtos stichijų, bet erdvė, atverianti visą kalnų grožį. Moderniosios architektūros pagrindinis principas – kuo mažiau daiktų, kuo daugiau erdvės, kuo daugiau šviesos. Šitas namas – tai dar vienas moderniosios architektūros pavyzdys, tik jam dar daugiau žavesio suteikia vietovė, kuriai jis sukurtas.

Galima pastebėti jog išorinis namo fasadas niekuo neypatingas. Mažiau įgudusi akis pamatytų paprastą dėžę, na gal taip ir yra, bet ar čia reikia kažko daugiau? Šis kūrinys tuo ir yra išskirtinis, jog sudaro kontrastą įprastom kalnų gyvenvietėm. Jo paprastumas ir minimalizmas pats savaime sukuria jausmą, jog tai neatskiriama kalnų dalis. Vietoje to, kad slėpti savo gyventojus, šis namas tarsi įtraukia pro savo plačius langus visą aplinkinį vaizdą, leidžia jį stėbėti, matyti kylančią ir besileidžiančią į kalnus saulę, mėgautis audra ar pūga.. Atkreipkite dėmesį, jog namas nenudažytas kokia išsiskiriančia ryškia spalva, bet yra baltas – lyg ledo luitas. Balta spalva ir pati namo išorė sukuria visišką statiškumo jausmą.

Namo interjeras labiau stulbinantis nei eksterjeras. Didelė erdvė galėtų sukurti nejaukumo ir tuštumo jausmą, tačiau apšvietimas, suteikiantis geltonos spalvos atspalvį viską atsveria. Man šita erdvė sukelia tolumos jausmą, atrodo, jog joje mintims nereikia daužytis į kiekvieną sieną, akys neužkliūna už visokių daiktų, kuriuos taip mėgstame krauti savo namų lentynose. Įdomu, kodėl atsirado tokia architektūra? Tokia, kuri nebeslėpia žmogaus, nesaugo, neatriboja, bet atvirkščiai. Nežinau, bet mano akys jau irgi pavargo nuo daugybės daiktų, milžiniškų Maximų su krūvomis menkniekių, kuriuos visi vis tempia į namus. Kur tik užeisi pas žmogų, jo namai dažniausiai būna apkrauti įvairiais suvenyrais, paveikslais, sukabintais vienas šalia kito, sofom, foteliais, kilimais ir t.t. Aš jau nekalbu apie studentiškus bendrabučius, kurie tiesiog yra šlamšto ir daiktų sandėliai. Žmonių mintys tokiose erdvėse neturi vietos, akys kliūna už kiekvieno daikto, nukreipia idėjas, sukelia naujas – tokioj aplinkoj sunku kurti, sunku ilsėtis, sunku improvizuoti. Gal todėl ir tas naujasis postmodernistinis stilius toks destruktyvus, toks artimas žemei, toks pilnas brutalumo.. Vien pažiūrėjus į šio namo vidų, į kelias kėdes ir šitą pasakišką kalnų vaizdą tokį neaprėpiamą ir tolimą, jau kyla kažkoks įkvėpimas, kažkoks laisvės pojūtis. Įdomu koks būtų žmogus kiekvieną dieną supamas tokios erdvės..