Gerbiu ŠMC Lietuvoje už pastangas ištraukti mus iš tos meno ir kultūros duobės į kurią įkritome, netgi tikriausiai nebuvome išlindę jau gan seniai dėl įvairiausių priežasčių. Bet kaip sakoma, tikrai besidominčio ir vertinančio meną ir šiaip grožį žmogaus nesulaikys niekas, nukeliauti į kitą pasaulio kraštą pamatyti užjūrio menų anksčiau negu juos atveš į mūsų sustirusią, dar vis bundančią šalį. Na gal apie “kitą pasaulio kraštą” perlenkiau, bet šią vasarą buvau Prancūzijoje, o kas joje nebuvo, ar ne? Tačiau apie Eifelį ar Luvrą tiesą sakant neturiu ką pasakyti, nors prisipažinsiu , Prancūzijoje buvau pirmą kartą, o didžiausią įspūdį paliko Pompidou. Apie tai ir kalbėsiu.

Šiuolaikinio meno centras Pompidou, buvo Prancūzijos prezidento Georges Pompidou viena pagrindinių idėjų. Jis norėjo sukurti originalią, išsiskiriančią kultūros instituciją, kuri būtų patalpinta Paryžiaus širdyje ir visiškai nukreipta į šiuolaikinį ir modernųjį meną, o taip pat ir į viską kas su juo susiję. Vizija buvo aiški, šiame pastate turi sugyventi teatras, muzika, kinas, literatūra ir gyvas žodis.

Iš pirmo žvilgsnio akį rėžia miesto centre stovintis Pompidou pastatas, turėjęs simbolizuoti XXa. dvasią. Suprojektuotas Renzo Piano ir Richard’o Rogers’o pastatas, kritikų dažnai piktai vadinamas “naftos perdirbimo fabriku, darkančiu Paryžių”, jis pirmąjį kartą pravėrė duris 1977 metais. Dejavu, bet ar ne tas pats buvo su Eifelio bokštu, ar nebuvo visi pasipiktinę tokia “miesto karpa”? Mano manymu, pastatas puikiai įtalpintas ir visiškai nesiveržia į senojo Paryžiaus architektūrinį landšaftą. Išdėstytas kaip nematoma sala, jis netikėtai išnyra prieš akis.

Tokio populiarumo nesitikėjo niekas, pastatas “nusidėvėjo” žymiai greičiau nei buvo planuota, apie septynis milijonus žmonių kas metus metus užsukdavo į Pompidou, todėl 1997 metais buvo uždarytas dvidešimt septyniems mėnėsiams. Milžiniški pakeitimai buvo padaryti, vardan būtų padidintas plotas ir pastato eksploatacijos laikas. Ofisai buvo atskirti ir iškelti į kitą pastatą, beje netgi eskalatorius yra konstrukcijos išorėje tam, kad kuo daugiau vietos būtų skirta ekspozicijoms.

Patekęs ten, ištroškęs šmirinėjau po šiuos didžiulius rūmus talpinančius apie trisdešimt nuolatos veikiančių parodų ir tarptautinių renginių. Diena pralėkė nepastebėtai, gaila buvo palikti, keikiau save už tai, kad negyvenu Paryžiui, na bet nieko nepadarysi, gal po poros metų rašysiu jums apie naujas parodas vykstančias Pompidou.

Štai ieškodamas medžiagos radau džiugių naujienų, dar vienas Pompidou muziejus pravers duris Metz mieste 2009. Novatoriškas įdomus ir vėlgi diskusijas keliantis dizainas iškarto traukia akį. Štai jo projektas po šiuo tekstu.

Nebeturiu laiko daugiau rašyti, darbas baigiasi, todėl pereisiu prie baigiamojo žodžio.

Kad ir kiek lauktume Lietuvos prisikėlimo, manau neturėtume užsisėdėti, nes jau tokia mūsų dalia, visada atsilikinėsime. Prancūzija nuo senų laikų buvo skaitoma meno lopšiu, o Lietuva, na o Lietuva. Todėl jaunieji menotyrininkai, menininkai, kreipiuosi į jus, sėdinčius savo auditorijose ir manančius, kad visas menas, tai ką jums parodo per “PowerPoint’ą” dėstytojas, o visą kitą per daug tolima ir neaktualu. Tobulinkite save, naršykite, ieškokite, pamatykite savo akimis, pajuskite kas tai yra, nes tik taip bent truputį priartėsite prie to globalaus nepaaiškinamo reiškinio, meno.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo: