Žmogus, apie kurį noriu parašyti, mane sužavėjo prieš keletą metų ir iki šiol priverčia sekti jo progresą. Gali būti, kad jūs jau taip pat seniai susidūrėte su šio dažnai vadinamu “šių laikų Da Vinci’u” kūriniais internete. Su laiku jų daug prisiveisė, nes tai tikrai unikalu. Taigi prieš pora metų neturėjau galimybės atiduoti savo “dviejų centų” vardan to žmogaus ir to ką jis daro, bet manau šiuo atveju geriau dabar negu niekad. Todėl pristatau jums, Theo Jansen.

Na biografijų rašyti aš nemėgstu, todėl pasakysiu tik tiek, kad Theo studijavo fiziką, bet labai pamėgo piešti ir metė mokslus. Apie jo ankstyvąją kurybą taip pat nekalbėsiu. Jo kitoks požiūris į mus supantį pasaulį ir patį judėjimą kaip reiškinį tučtuojau sudomino mane. Visada susižaviu dalykais, kurie priverčia kitaip pažvelgti į jau atrodo kitokių sprendimų neturinčias problemas, o Theo yra kaip tik tas žmogus, kuris tiesiog šalia tokio seno ir musų suvokimui jau atrodytu nebepakeičiamo išradimo kaip ratas pastatė kitą alternatyvą ir paklausė “kodėl gi ne?”.

Kas mane labiausiai žavi, tai, kad šios kinetinės butybės turi labiau meninę, filosofinę vertę negu mokslinę ar finansinę, nors ką gali žinoti, bet aš tai palieku jau tiems kas tuo domisi. Per amžius, žmogaus tranportavimas sausuma buvo įkalintas apskritimo formos rėme. Bet kodėl, kai mes patys judame kojų pagalba, kodėl žmogui šovė mintis judinti daiktus rato pagalba. Na aišku, iš vienos pusės tai visiškai suprantama, tai primityvi forma, lengvai igyvendinama ir turbūt tiesiog savaime krito į akį priešistoriniam žmogui. Iš kitos pusės tai įrodo, kad tas žmogus buvo taip pat kitokio pasaulio suvokimo, lansktaus proto, nes tikriausiai tuo metu visi tik ir įsivaizdavo, kad ateities transportas bus su kojomis kaip ir jie, kaip ir viskas aplink kas juda.

Šis reiškinys vienu metu ir socialinis ir filosofinis, todėl jis mane taip žavi. Kai žiūriu į Theo “pagimdytus gyvius”, grakščiai slenkančius vėjuotu paplūdimiu, pagalvoju, kad šis kūrėjas ir tas nežinomasis kažkaip įpatingu būdu yra susiję, tegul vienas apvertė pasaulį labiau negu kitas, bet šiais laikais kai mes jau siekiame nuo ratų kasdienybėje peršokti i sklandymą ore, kai paprasto žmogaus protui atrodo, kad tiek daug jau sukurta, visi akordai atrasti, visos technologijos suplanuotos šimtus metų į priekį, Theo tiesiog nusigrežia nuo viso to vadinamo progreso ir užsidaro savo pasaulyje.

“Ant šio kalno viršūnės, aš sukursiu savo laboratoriją papludimio gyvūnams” – taip sakė Theo, pradėdamas savo projektą Ypenburg’e.

Kinetinis skulptorius – taip save linkęs vadinti, jis vadina savo kūrinius gyvais padarais. Ir iš tikro, juk mus taip pat verčia judėti gamtos jėgos, kaip ir jo “Sabulosa” (smėlinė musė) ar “Animaris Rhinoceros” (raganosis) verčia judėti vėjas. Šios būtybės turi netgi šiektiek suvokimo, jau dabar gali atskirti kur jūra, o kur sausuma ir ramiai sau slinkti tol kol vėjas jas “maitins”. Juk tai vos ne dirbtinio intelekto užgimimas. Bet vėlgi as labiau kalbu apie filosofiją. Bet kuris mokslininkas galėtų paneigti mano žodžius.

Galėčiau mąstyti ir mąstyti apie tokį, gal kitam žmogui beprasmiškai atrodantį dalyką, bet tas stebuklingas niekada nesibaigiantis kojų judesys, kaip ir rato sukimasis hipnotizuoja ir lyg gaivus oro gūsis nuteikia maloniai. Tokią vertę aš matau Theo Jansen’o išradime.