Sapnų mašina/ Dream Machine. Pokalbis su Jolanta Mikulskyte

J. Mikulskytės paroda

Karolio Sabeckio nuotrauka

Vasario antrą dieną Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ buvo atidaryta grafikės Jolantos Mikulskytės projekto „Sapnų mašina/ Dream Machine (grafinis kaleidoskopas)“ paroda. Teigiama išankstinė nuomonė paskatino nedvejojant apsilankyti parodoje dar tą pačią dieną. Akys buvo pasiilgusios monochrominės, simboliais žaidžiančios grafikos, taip pat norėjosi išvysti kažką šviežio. Su tokiomis mintimis ir peržengiau galerijos slenkstį, kur dar nė neužlipus iki tikslo girdėjosi rami muzika ir vos matomai mirgėjo šviesos blyksniai, žadantys kažką netikėto.

Tie blyksniai priklauso sapnų mašinai, kurios mechanizmą sukūrė rašytojas, keliautojas, alchemikas Brion Gysin kartu su Ian Sommerville. Tai – ant patefono besisukantis cilindras su sistemingai išpjautomis ertmėmis ir šviesos šaltiniu. Cilindrui sukantis tolygiai sklinda šviesos impulsai, veikiantys stebėtojus. J. Mikulskytės pagamintai sapnų mašinai parodoje suteiktas svarbus vaidmuo – čia ji tampa parodos ašimi, papildo, dalinai perkuria vaizdus ir netgi hipnotizuojančiai ramina. Jos dėka paveikslai tampa kaleidoskopiškai interaktyvūs ir gyvi.

Siūlau neilgą interviu su pačia autore Jolanta Mikulskyte naujos personalinės parodos tema.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Atgimstanti Lietuva N. Garlando piešiniuose

sajudzio karikatura

Lietuva ir Sovietų Sąjunga

Britai nuo seno ir visame pasaulyje garsėja savo humoro jausmu – subtiliu ir rafinuotu, vietomis dygiu ir aštriu, kartais, atrodo, paviršutinišku, tačiau kabinančiu giliai-giliai…

Literatūroje šias savybes geriausiai įkūnija J.K. Jerome’as ir jo Trise valtyje neskaitant šuns, pramogų pasaulyje ir kine – R. Atkinsonas, muzikoje (ten, kur turbūt sunkiausia išlikti komiškam tuo pačiu nenusivulgarinant) – kad ir The Beatles… Dailėje dar W. Hogartho pradėtą ironijos ir skepticizmo tradiciją vėliau (tik jau kitomis priemonėmis) puoselėjo ir puoselėja P. Blake’as, R. Hamiltonas, S. Lucas.

Humoro – šios Dievo dovanos dėka britai kaip niekas kitas yra stiprūs karikatūros srityje. Ir tai suprantama – nes karikatūra be humoro, kaip virta mėsa be druskos arba smuikininkas be rankų. Galima netgi teigti, jog karikatūra yra anglosaksiškas išradimas. Tenykštė spauda neįsivaizduojama be tokio daikto, kaip politikus ar kasdienybę pašiepiančių piešinėlių. Ūkanotame Albione, o ne kur kitur, funkcionuoja ir tokios šią dailės rūšį kuruojančios, tyrinėjančios institucijos kaip Karikatūros muziejus (Londone), Britų karikatūros archyvas (Kento universitete) arba Politinės karikatūros draugija. O ir B. Caldwello, W. Fawkes’o, Ch. Griffino bei daugelio kitų piešėjų vardai liudija karikatūros kaip vieno sėkmingiausio britiško produkto sėkmę be didesnių įrodinėjimų.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Įkvėpimas, robotai ir Matthew Lyons

Matthew Lyons

Pasitaiko vaizdų, kurie įsišaknija kažkur giliai giliai atmintyje ir nė nemano palikti teisėtai iškovotos pozicijos. Kasdienybės reiškiniai, lėkštės, tušinukai, sunkvežimių provėžos, pieno pakuočių dizainas, iliustracijos ir visa tai, ką mums šiandien suteikia pūgos ar postmodernaus meno erdvė. Laikui bėgant jų atsargos kaupiasi ir tam tikru metu netiesiogiai prasiveržia įvairiais kūrybiniais sprendimais ar minčių spiečiais – pastarojo apsireiškimo pasekmes, ko gero, dabar jaučiu ir aš. Bet kodėl Matthew Lyons? Šio jauno iliustratoriaus darbus įsidėmėjau jau seniai. Ir nuo tada jie yra neabejotini lyderiai atminties vaizdų krautuvėje. Nenumaldomi ir aktyvūs. Skatinantys pernelyg dažnai atverti naršyklės bookmarks meniu ir ieškoti jų internetinės gūžtos.

Minėtas minčių spiečius pasiūlė kelias idėjas ir vieną priminimą, skatinantį ieškoti sąsajų tarp kūrinio įkvėpėjų, paties kūrinio ir poveikio, kurį jis sukelia stebėtojams, tam tikro priežastinio ryšio. Kokie būtų šio autoriaus darbai, jei jis nežinotų, kas yra „2001: A Space Odyssey“ arba Pablo Picasso? Suprantama, kad dabar į tokį klausimą beveik neįmanoma atsakyti. Nemanau, kad kūrėjai gali visiškai laisvai pasirinkti, kokio stiliaus bus jų darbai – tokie dalykai susiklosto savaime, kaip ir santykis tarp kūrinio bei jo įkvėpimo. Gauname galimybę laisva valia pasimesti informacijos gausoje, bet čia reikalingas filtras, padedantis atskirti tai, kas artimiausia ir priimtiniausia.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Poezija teatre: R. Kazlo „Geležis ir sidabras“

Rolandas Kazlas

Šaltą sausio 22-os dienos vakarą Kauną sušildė trečiasis Teatro Fantomo vakaras. Sušalusias kauniečių širdį kurstė spektaklis „Geležis ir sidabras“ (inscenizacijos autorius, režisierius ir aktorius – Rolandas Kazlas). Šis vakaras iš ankstesnių išsiskyrė: teatro (nors ir lėlių) aplinka, ne tik jauni, bet ir subrendę veidai, sausakimša, jauduliu alsuojanti ir nekantruojanti žiūrovų salė.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Nėra nieko blogesnio už architektūrą, kurią temyli jos autorius

ben ryuki

„Kuriu formas tiesiog kylančias iš mano vaizduotės ir atminties. Esu akylas ir stengiuosi sukurti tokius pastatus, kurie nebūtų panašūs į kitus objektus. Labai svarbu skirti architektūrines formas, kurios gali būti perteikiamos nuotraukose ir piešiniuose nuo tų, kurios suprantamos tik esant pastato viduje, pajaučiant, išgyvenant.“ – drąsiai teigia architektas Ben Ryuki, kurio kūrinį matote pirmojoje nuotraukoje.

Visada smagu klausyti ir skaityti apie idėjas, kurios priešinasi, siekia perteikti kažką naujo, neįprasto ar intriguojančio. Dažna jų paskirtis būna ne tik nustebinti ar sudominti, bet ir įkvėpti, būtent tokios idėjos ar kūryba gali paskatinti nepaleisti savo idėjų kuriančiai asmenybei. Deja Lietuvoje tokiu atvirumu ir progresiniu tobulėjimu pasigirti dar ilgai neteks, vien paklausius apie tokią skubą, pasibaigus „chaltūros“ sostinei nugriauti V. Urbonavičiaus „Krantinės arką“, kuri perteikia šiek tiek kitokį estetikos suvokimą nei įprasta (kuris užjūrio meninkams nebūtų niekuo stebinantis ar naujas), dar kartą patvirtina apie mūsų visuomenės aklumą, bukumą ir nenorą tobulėti bei mokytis. Bet grįžkime prie įdomesnių temų.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Tapydamas esu kaip Kolumbas. Pokalbis su dailininku Pranu Lape apie meną.

grafika Tapydamas esu kaip Kolumbas. Pokalbis su dailininku Pranu Lape apie meną.

Sausio 13 dieną mirė tapytojas, iliustratorius, dailės pedagogas Pranas Lapė. Skaitytojams siūlau interviu, kurį padariau visai neseniai, menininko bute Vilniuje, Tilto gatvėje.

Vidas Poškus: Pradėsiu nuo kertinio klausimo. „Meno“ sąvoka yra plati ir diskutuotina. Turbūt tai yra vienas iš tų terminų, dėl kurių galima ginčytis iki užkimimo ir vis tiek pasilikti su savo asmeniniu ir kitų nepakeistu požiūriu. Klausimas „kas yra menas?“ galbūt skamba netgi pretenzingai ir be galo įpareigojančiai. Tad visgi, Jūsų nuomone — kas yra menas?

Pranas Lapė: Iš tikrųjų. Apie meną galima kalbėti filosofiškai ir istoriškai. Filosofijoje nenusakomi yra devyni žodžiai. Menas, kaip Laimė ar Meilė, taip pat yra viena iš sunkiai nusakomų ar net nenusakomų sąvokų. Svarbiausia, kad įvairiais laikais, šis reiškinys yra suvokiamas skirtingai. Kai pats susidomėjau meno problema, pradėjau tyrinėti — kaip susiformavo terminas. Jau žinojau, kad lotyniškai ars reiškia gebėjimą. Bet kodėl? Pradėjau šniukštinėti. Baisiai sunku. Niekas negalėjo atsakyti — kiek su kokiais filosofais iš įvairiausių universitetų kalbėjau. Kiekvienas reikšdavo skirtingas nuomones. Bet niekas taip ir neatsakė į patį klausimą.

Istoriškai menas, be abejo, prasidėjo akmens amžiuje. Būtent tada įvyko meninis išsiveržimas. Jau tada ką nors padaręs žmogus tapo kūrėju. Reikia pastebėti, kad nuo akmens amžiaus piešinių niekur toliau nenueita, nes progreso mene nėra. Tai, kas daroma dabar, yra tas pats. Gal tik apvilkta kitokiu rūbu.

Tačiau kūrybos kaip tokios suvokimas atsirado tik Renesanse. Iki tol nieko panašaus nebuvo. Nes juk iš tikrųjų — ne viskas, kas yra sukuriama, yra menas. Visa bėda slypi tame, kad kalbėdami apie kūrybą, tuojau pat galvojame apie meną. Įdomu, kad šiais laikais meno samprata yra atmesta ir visi pasidarė kūrėjais. Pavyzdžiui, kas nors po Naujųjų metų pradeda savo naują kūrybos etapą, kuria naują ciklą — mezga kojines Kaziuko mugei. Ir negali priešintis, kad toks žmogus nėra kūrėjas. Bet ne apie tokią kūrybą kalbėjo neoplatonikai, iš Platono pasiskolinę genijaus sąvoką. Kas tai yra? Kūryba yra degimas dieviškąja ugnimi. Kūryba yra degimo veiksmas. Posakis „dirba su užsidegimu“ yra atėjęs iš neoplatoniškos sampratos.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Puslapis 1 iš 6612345...Paskutinis »
  • Temos
Užkulisiai
menoDUOBĖ 2008(c)
Pranešti apie naujienas (RSS)
Pranešti apie naujus komentarus (RSS)