David LaChapelle: „Aš niekada nenorėjau būti garsus. Aš visada norėjau, kad mano nuotraukos taptų garsiomis”

David LaChapelle

David LaChapelle neabejotinai yra vienas garsiausių pastarojo laikmečio populiariųjų fotografų ir video režisierių. Jo kūryba šokiruoja, provokuoja, stebina spalvų gausa bei skaitmeninių technologijų dėka sukurtais neįtikėtinais vaizdiniais. Neretai nuotraukos primena siurrealistiškus Dali paveikslus, įvilktus į žvilgantį pop kultūros popierėlį. Garsenybės LaChapelle nuotraukose drąsiai apsinuogina ir paklūsta pakvaišusioms fotografo idėjoms. Reperį Tupac Shakur jis pavaizdavo tarsi vergą, iliustruodamas juodaodžių muzikos pradžią, Courtney Love laikančią į Kurt Cobain panašų vyrą , su aliuzija į Michelangelo La Pietà. Paskutinės vakarienės paveikslą jis interpretavo apsupdamas Jėzų pasekėjais reperiais.

LaChapelle aktyviai įsitraukė ir į reklaminių bei muzikinių video klipų kūrimą, kuriuose taip pat gausu satyros ar sukrečiančio atvirumo. Tarp jų būtų galima išskirti „Nusivylusių namų šeimininkių“, „H&M“ reklamas, „Moby – Natural blues“, „Elton John – Original Sin” muzikinius klipus. Jis taip pat režisavo filmą „Rize“.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Kitokia Dainiaus Kinderio Afrika

Dainius Kinderis

Knygos autorius Dainius Kinderis – keliautojas, žurnalistas, fotografas, aktyviai keliauti pradėjęs 1998 metais, per tą laiką aplankęs per 70 šalių 4 žemynuose. Nerami keliautojo siela veria ant patirties grandinės vis naujas šalis, o išbandymai bėgant metams tampa vis labiau ekstremalūs. 2006 metais pelnęs pirmojo Lietuvos Magelano titulą, po dviejų metų Kinderis išleido savo pirmąją nuotykinę apybraižą „Atgal į Afriką“ (2008, „Tyto alba“, Vilnius). Knygoje autorius aprašo ekstremalius įspūdžius, pateikia autentiškas nuotraukas iš kelionės vakarine Afrikos pakrante iš šiaurės į pietus – nuo Maroko iki Pietų Afrikos Respublikos.

Pratarmėje autorius Afriką pristato kaip nepakartojamą, kupiną stebuklų žemyną, kviesdamas skaitytoją panirti tarsi į pasaką: „Atveriu Afrikos skrynią. Pasaka prasideda“. (P. 8). Išties, knyga mena pasakų rinktinę – patogi, didelė, nemažu šriftu, tarsi pasakėlė vaikams su daugybe iliustracijų. 269 puslapių dienoraštyje pateikiama ne statistinė informacija apie šalis, ne tautinių patiekalų ragavimas ir ne žavėjimasis neprilygstama gamta. Kaip ir kiekvienam autostopininkui, taip ir Kinderiui, svarbiausi yra sutikti žmonės. Biurokratai muitininkai ir turgaus prekeiviai, naivūs sibiriečiai ir pamišęs europietis, nuoširdūs ir svetingi afrikiečiai ir įžūlūs egiptiečiai vaikai – visi stebuklingais būdais susitinkantys nesibaigiančiame kelyje. Galima būtų net palyginti knygą su garsiuoju J. Kerouaco romanu „Kelyje“ dėl nuoširdaus smalsumo ir hipiško atsipalaidavimo.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Penkiasdešimt metų žaidžiant darbą

Alan Fletcher

Vizualumo Dievas. Grafikos tėvas. Geriausias visų laikų britų grafikos dizaineris. Žmogus, atnešęs spalvas į pokarinį Londoną. Tokie apibūdinimai mirgėjo jo mirties dieną žiniasklaidoje. Šis nepaprasto charakterio ir talento žmogus – Alanas Fletcheris, garsiausias Didžiosios Britanijos grafikos meistras. Tai menininkas sugebėjęs matyti viską truputėlį kitaip nei visi likusieji, jis buvo įsitikinęs, kad „<… žmonės nėra išmokyti žiūrėti tinkamai.“ , galbūt todėl pats ėmėsi juos to mokyti.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Žilvinas Kempinas: video juosta ne tik filmams?

kita Žilvinas Kempinas: video juosta ne tik filmams?

Jau kuris laikas seku menininkus, kurie didžiąją savo laiko dalį praleidžia gyvendami ir kurdami užsienyje, bet vis tik reprezentuoja mūsų šalį tarptautiniame meno pasaulyje. Vienas tokių pavyzdžių yra Žilvinas Kempinas, kuris nuo 1998 metų gyvena ir dirba Niujorke. Žilviną dar 2007 metais žurnalas „Art Review Magazine“ įtraukė į 25 ateities menininkų, kuriuos verta žinoti, sąrašą. Lietuvis taip pat gavo „Calder Prize“ ir „Atelier Calder Residency“ apdovanojimą, jis yra laimėjęs ir ne vieną mažesnę premiją, bei dvi stipendijas.

Lietuva yra per maža, kad galėtų išlaikyti savo gabiausius kūrėjus čia. Menininkai įgydami išsilavinimą svečiose šalyse siekia įsilieti į platesnę ir geriau matomą meno pasaulio erdvę. Deja todėl, kai kuriuos Lietuvą garsinančius menininkus ir jų darbus mes retai matome būtent Lietuvoje. Žilvino Kempino instaliacijos, kurių stilius labiausiai jį ir išgarsino pasaulyje, Lietuvoje buvo eksponuojamos tik kartą. ŠMC (Šiuolaikinio meno centras) 2007 metais pristatė jo personalinę parodą, kurią sudarė dvi instaliacijos „Paralelės“ ir „Skraidanti juosta“.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Naujasis burleskas: kabaretas, kūnai ir feminizmas

kita Naujasis burleskas: kabaretas, kūnai ir feminizmas

Iš pirmo žvilgsnio, tiek senasis, tiek naujai atgimęs burleskas atrodo kaip striptizo ir kabareto mišinys. Vis dėlto ši kultūrinė forma laikoma vienu satyros ar komedijos žanrų, dažnai pritraukiančių gausią heteroseksualių moterų auditoriją. Pertekliška, aktualu ir teikia malonumą (kiekvienam skirtingą, bet kartu panašų — „suvartojęs“ turi jausti nors trumputį pasitenkinimą). Būtent tai, ko reikia.

Pirmieji burlesko pasirodymai siekia XIX a. vidurį ir, anot istoriko Robert C. Allen, jis iškilo kaip muzikos, kabaretinio moterų šokio ir komedijos žanras, siekiantis atsakyti į klausimą „ką reiškia būti moterimi?“. Vėliau parodijuojama („burlesquing“) ne tik moteris, bet ir „aukštasis“ menas bei įvairūs aukštesniosios klasės įpročiai. Tuo metu šis „nesuprastas“ žanras meta iššūkį socialiniam, kultūriniam ir seksualiniam status quo. Viena burlesko pradininkių laikoma Lydia Thompson ir trupė The British Blondes. Nors tuo metu burleskas savo atvirumu gerokai skyrėsi nuo šiuolaikinio, Lydia Thompson šokiravo jau vien tuo, kad viešai demonstravo kojas, aptemptas tik pėdkelnėmis. To meto moralė ir mados diktavo daugybę sijonų sluoksnių, skrupulingai slepiančių moters kūno formas.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Šekspyras, Hamletas, Koršunovas

teatras Šekspyras, Hamletas, Koršunovas

Foto: Karolis Sabeckis

Prologas trumpas. Klasikiniams dramaturgams reikia klasika tampančių režisierių — ir todėl šiek tiek lengviau rašyti apie jų bendrus kūrinius. Tada galima praleisti tą dalį apie pasiekimus ir nuopelnus visuotinei kultūrai — jie ir taip akivaizdūs. Tarkime, žodis „Šekspyras“ jau senokai yra labiau simbolis, nei pavardė. Visgi, paėmus vos vieną simbolį, sudėtinga išplėsti jį į išskirtinę interpretaciją. Kartu galima prijungti naujų prasmių paryškinus kai kuriuos mažiau matomus akcentus ir pridėjus modernumo (nors bendroji žmonijos idėja nekintanti, visgi prastas tonas yra juoktis iš praėjusio amžiaus sąmojų). Įvyksta reakcija, rezultatas — Oskaro Koršunovo teatro „Hamletas“.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Puslapis 1 iš 6912345...Paskutinis »
  • Temos
Užkulisiai
menoDUOBĖ 2008(c)
Pranešti apie naujienas (RSS)
Pranešti apie naujus komentarus (RSS)