Siūlome susipažinti su Kaliforniečio Brad Moore fotografija. Iš pažiūros paprastos, statiškos, gal kam primityvios fotografijos iš tikro pasakoja apie, kadaise gyvybe trykštančio, B.Moor’o vaikystės rajono metamorfozę.
Rachell Sumpter patraukia savo šiltomis spalvomis ir surrealiais peizažais, kuriuose kontrastuoja aiškūs, ryškių detalių motyvai. Įvairių genčių atributika ir apeigos vaizduojamos autorės darbuose susipina su kasdieniais jos gyvenimo nutikimais.
Jau galima įsigyti Lietuvos šiuolaikinio meno klasikų POST ARS DVD. Išleisto edukaciniais tikslais, DVD kaina tik 11 Lt. Norintys įsigyti, rašykite meno.duobe@gmail.com. Kataloge menininkų 20 metų istorija, interviu, performansų įrašai, bei kita video ir foto medžiaga.
Suppose Design Office išsprendė vienos Niihama kavinės plėtros klausimą. Šeimininkas norėjo atidaryti antrą kavinės skyrių kitoje gatvės pusėje, tačiau architektai pasiūlė kūrybingesnį sprendimą – išnaudoti vieno metro landšafto nuolydį.
Preciziškai ir su ekspresija atlikti V.Reynolds tapybos darbai, gali sukelti įvairių emocijų ir klausimų. Hiperrealistiniai išskerstos mėsos vaizdai, virsta tartum siurrealistiniais į mūsų pasąmonę besiskverbiančiais zondais, paliečiančiais patį gyvuliškąjį pradą.
Neseniai Taivane baigėsi dizaino savaitė. Mūsų akis patraukė vienas iš eksponatų skirtų lietaus parodai. Kūrybinė grupė Kyouei Design sukūrė nesibaigiančią lietaus lašų melodijas grojančią plokštelę.
Nepeikite jeigu šį kartą jūsų teismui pristatysiu jau matytą ir gerai žinomą iliustratorių iš New York’o Sam Weber’į. Tiesa, jog šio autoriaus darbai puikuojasi daugelyje internetinių tinklalapių ir jau spėjo šiek tiek įgristi dėl per didelio dėmesio. Tačiau paminėti dar ganėtinai jauną menininką nusprendžiau susidūręs su vienu iš naujausių jo projektų, kuriame atsiskleidžia brandesnis Sam Weber’is.
Visai netikėtai į meno duobės pašto dėžutę įkrito laiškas pasakojantis apie paslaptingą ir akį traukiantį projektą, kurio metu net 35-ios nepublikuotos įvairių žanrų lietuvių pasakos tapo įkvėpimu sukurti meno kūrinius. Sumanymo autorė Marija Marcelionytė pasakoja, jog ir pati nustebo dideliu menininkų susidomėjimu. Buvo numatyta, jog projekte turėtų dalyvauti tiek pat menininkų kiek ir atrinktų pasakų t.y. 35-i, tačiau finale pasakų projektui kūrė net 76-i įvairių sričių, patirčių ir amžiaus grupių menininkai.
„O neramu, iš tiesų buvo, dėl projekto pavadinime figūruojančio žodžio junginio „Lietuvių pasakos“, nes viskam kas sava, tautiška juntamos nepelnytai negatyvios nuostatos. Lyg gėdijamasi savo prigimties, savos kultūros. Todėl, kai ėmė plūsti laiškai su palinkėjimais, su noru dalyvauti, ir būtent dėl to, kad kalbama apie lietuvišką pasaką, tapo ramiau. Supratau, kad sumanymas bus įgyvendintas.“ – M. Marcelionytė.
Visuomet kyla intriga, kuomet Vakarų Europos (žiūrint iš geografinės platumos perspektyvos) atlikėjų kūryba ar, šiuo atveju, pavadinimas, apeliuoja į rytų Europą. Tuomet nukrypstama nuo muzikos ir ieškoma už natų pasislėpusio politiko žėrinčių akučių, agitacijų, dvidešimtpenkto kadro muzikiniuose klipuose.
Sekantis žingsnis po pavadinimo interpretacijų ir jungtis bepradedančių antakių, reiškiančių skeptišką veido miną: „Jau čestuškių, tai aš neklausysiu!” - dainų pavadinimų skaitymas: „Just like a wall“ – tikiuosi ne apie Berlyno sieną?; „Cigarettes“ – akcizo problema?; „Perfect time“ – kam? Revoliucijai?; „Take me home“ – ar tik ne ašaringa emigranto dainelė?
Menininkai, norintys pabūti „Kūrėjais“, lipdo ypač tikroviškas figūras, kurios įsiskverbia į pasąmonę taip giliai, jog suabejoji ar tik pats ne iš silikono būsi plaukęs.
Sam Jinks kūryba lyginama su Ron Muecko’s ar Patricia Piccini darbais. Pagrindinis panašumas tas, jog visi šie menininkai kuria hiperrealistines figūras. Ron Muecko kai kurie darbai labai realistiški, tačiau juk šiuolaikinio žiūrovo nei kiek neišgąsdins tikroviška silikoninė močiutė arba perdėtai dideli kūnai, visi žinome – tikrovėje neegzistuoja milžinišo dydžio naujagimiai susiraukusiais veidais nuo kurių norisi nusukti akis į kitą pusę. Patricia Piccini labiausiai mane žavi savo realistiniais plaukuotais gnomais ir keletu epizodų iš žmonių gyvenimo, tačiau vistiek jos kurtos figūros iki galo neįtikina kaip tai padaro Sam Jinks. Žinoma, jo kūriniai peržengia ribas, bet tai jis daro labai subtiliai ir nesuvoki, kad tikrovė jau palikta už durų, o tu vis žiūri ir galvoji – kada pajudės bent blakstiena?
Paklausdami savęs kodėl mums patinka vienas ar kitas dalykas dažnai nežinome staigaus atsakymo. Nusprendęs parašyti šį straipsnį ilgai atidėliojau, delsiau. Porą metų rinkausi medžiagą, tarsi dažus ant paletės spaudžiau vieną po kito gabalus šiam straipsniui. It spalvas rinkausi iš įvairių atlikėjų ryškias ir įsimintinas frazes. Dabar net pagalvojau, kad jei taip ilgai būčiau ruošęsis paveikslo tapymui — dažai būtų paprasčiausiai uždžiūvę ant paletės. Smagu, kad šį savo paveikslą ruošiuosi „tapyti“ ne iš vienadienių, iš nesenstančių dažų. Lieka tik klausimas kaip atrinkti, kuri repo muzika yra gera?! tai tas pats, kaip ir su gera tapyba ar kinu… Primityvu, skaitytojau, būtų teigti ir sakyti, kad tiesiog nemėgsti repo, kaip dauguma nesusimąstę taip padaro. Tikriausiai pirma reiktų pažinti šį stilių. Teigti nemėgstu, tas pats, kaip sakyti: nemėgstu alyvuogių, juodų ikrų, duonos ar joduotos druskos. Juk tai tik maistas ir nereiktų to sureikšminti. Žymiai svarbiau, kaip tas maistas yra gaminamas, patiekalo paskirtis ir idėja ir kaip jis patiekiamas…
Šiais metais VDFF teko pamatyti keletą filmų, kurių nei vienas negavo šio festivalio prizo, nebuvo gausiai apiplotas salės ar tapęs fotoaparatų blyksčių centru. Gal taip ir geriau – galima įvertinti visa tai, kas iš tiesų ir sudaro didžiąją festivalio dalį, nepaisant garsiai šaukiamų pavienių svečių-režisierių ar komisijos narių vardų. Taigi, trumpai apie tai, kas VDFF liko be kino pavasaryje daugiau nei prieš metus lietuvių įsimylėtos S. Dvortsevojaus kūrybos.
 |
 |
 |
||||
 |
 |
 |
||||
 |
 |
|||||
 |
 |
|||||
 |
|
|
|
|
|
|
Kartoninė animacija
2009-11-5 @ 12:11
Jaunas animatorius Sjors Vervoort nustebino labai elementaria, tačiau iki šiol nematyta kadrinės animacijos variacija. Įdomūs ir charizmatiški veikėjai tiesiog nupiešti ant paprasčiausio kartono. Matėme BLU darbus, tačiau šis paprastesnis darbelis paperka savo ryškiomis spalvomis, gyva animacija, mielais padarais ir greitu ritmu. Dar prieš daugiau nei pusmetį apie šį neseniai studijas baigusį jaunuolį žinojo nedaugelis, o po šio studentiško baigiamojo darbo žino pusė pasaulio. Linkime jam neužstrigti trumpalaikės internetinės šlovės miraže ir pardavus kelis savo marškinėlius atrasti naujų kūrybinių idėjų.
Britų menininko parodoje - nuo vidurio pasakojamos istorijos
2009-10-28 @ 01:10
„Man įdomu, kai meno kūrinys gali panaikinti ribą tarp dviejų skirtingų istorijų“, – sako J. Ash. Parodos pavadinimas yra žurnalistinio žargono terminas – „paslėptas įvadas“ tai žurnalisto klaida, kuomet esminė straipsnio žinia yra nukišama į rašinio vidurį, užuot pateikus ją pačioje pradžioje. Dėl šios klaidos straipsnis tampa bevertis – pripratęs prie griežtos informacijos rūšiavimo logikos skaitytojas nebegali suprasti, apie ką kalbama. Arba supranta visai ką kita, negu norėjo rašinio autorius. Visi parodos kūriniai prasideda nuo vidurio. Televizijos reportažas iš įvykio vietos pateikiamas nebyliais rankų gestais, o jo tekstas išskaidomas erdvėje pasikartojančiomis geometrinėmis figūromis. Vaikas tampa parodos redaktoriumi, o meno kūriniai – jo žaislais, atsakingai surikiuotais galerijos erdvėje. Menininko ranka instinktyviai kartoja vaiko nubrėžtas linijas. Kiekvienas parodos fragmentas, kaip ir kiekvienas tekstas, kartu ir atveria, ir paslepia visumą. Parodos atidarymas įvyks spalio 29 d. (ketvirtadienį), 19:00 valandą „Tulips & Roses“ meno galerijoje (Gaono g. 10, Vilnius).
Žmogaus teisių kino festivalis „Ad Hoc: Nepatogus Kinas“
2009-10-22 @ 05:10
Žmogaus teisių kino festivalis „Ad Hoc: Nepatogus Kinas“ prasidėsiantis spalio 22 d. Vilniuje, aplankys ir Kauną, Klaipėdą, Panevėžį, Ukmergę, Šiaulius bei Varėną. Be jau tradicinėmis tapusių nediskriminavimui, lygioms galimybėms skirtų, pilnametražių ir trumpųjų kino formų programų, šiemet ypač didelis dėmesys skiriamas socialinėms iniciatyvoms ir aktyvizmui. „Pagarba žmogaus teisėms, tarpusavio supratimo stiprinimas yra svarbūs, tačiau pradiniai žingsniai. Socialiniai pokyčiai neatsiranda savaime. Todėl tikimės, kad programos „Ryžtingas žingsnis“ filmai įkvėps žiūrovus imtis pilietiškų iniciatyvų.“ – teigia festivalio direktorius Gediminas Andriukaitis. Šių metų festivalio naujovė – „Žalioji programa“, skirta išryškinti klimato kaitos, beatodairiško vartojimo ir aplinkosaugos temoms. Be filmų peržiūrų numatoma ir papildomų renginių: susitikimai su filmų režisieriais, diskusijos įvairiomis žmogaus teisių temomis universitetuose. Festivalis vyks: Vilniuje („Pasaka“, „Skalvija“, spalio 22-30 d.), Kaune (M. Žilinsko galerija, VDU klubas „Sesija“ lapkričio 4-8 d), Klaipėdoje (LCC Tarptautinis universitetas, lapkričio 5-8 d.) bei kituose Lietuvos miestuose. Daugiau informacijos čia.
Svetlanos Boym paroda „Nostalgiškos technologijos: nemoderni paroda“
2009-10-21 @ 09:10
Svetlana Boym yra medijų menininkė, kurianti fotografijas ir 16 sekundžių trukmės judančių vaizdų projektus bei skelbianti, kad „naujosios meno technologijos yra sugadintos technologijos“. Savo kūrybos procesą ir idėją menininkė yra aprašiusi „Pastabose nemodernumo manifestui“ (2003): „‘Tai ne mano kaltė. Sutriko ryšys’, teisinasi mano kompiuteris ledi Viktorijos balsu. Pirmiausia jis manęs atsiprašo, o tada ima reikalauti, kad atkreipčiau dėmesį, patikrinčiau jungtis ir tiksliai laikyčiausi instrukcijų. Neketinu to daryti. Išplėšiu popieriaus lapą tiesiai iš spausdintuvo, sugadindama vaizdą, ant žvilgančio profesionalaus paviršiaus palikdama žymes, laikinumo rėžius, rašalo dėmes ir savo rankų antspaudus. [...]. Kolekcionuoju kompiuterio sutrikimus. Klaida turi aurą.“ Kolekcionuodama klaidas menininkė bando pasipriešinti fotografijos kaip mechaninės arba skaitmeninės reprodukcijos meno sampratai. Tuo pačiu Svetlana Boym teigia: „Tiek priešdėlis „avan“, tiek ir „post“ šiuolaikiniame medijų amžiuje atrodo išėję iš mados ir neadekvatūs. Tas pats galioja ir apgaulingam „trans“. Tačiau tai nereiškia, kad reikia trūks plyš būti moderniu. Yra ir kitas pasirinkimas: ne beviltiškai atsilikti, o tiesiog tapti ne visai moderniu. Parodos atidarymas spalio 22 dieną galerijoje „101“.
Metropolitan operos transliacijos
2009-10-21 @ 07:10
Šiuo metu Vilniuje „Forum Cinemas“ vyksta ganėtinai įdomus reiškinys – tiesioginės Metropolitan operos premjerų transliacijos iš New York’o. Besidomintiems šiuo žanru, tai galimybė susipažinti su visame pasaulyje vertinama profesionalia opera. Įdomu ir tai, jog viskas pateikiama iš skirtingų rakursų, jūs matote ir Metropolitan publiką, už jus netgi paplojama. Daugiau informacijos čia.
Performansas Kopenhagoje
2009-10-2 @ 12:10
Menininkė Julie Tremblay, eksperimentuojanti su skirtingomis skulptūros technikomis, šį kartą visus nustebino savo sukurtu performansu Kopenhagoje. „Everything That Happens“ („Viskas, kas nutinka“) performansas įvyko rūgpjūčio 25d. centrinėje aikštėje pačiu užimčiausiu dienos metu, dalyviai įtraukė į veiksmą ir pačius miesto gyventojus, paversdami juos performanso dalimi. Performansas kurtas įsivaizduojant gyvos skulptūros ir chaoso teorijos koncepciją. Dalyviai buvo užsidengę fizikinius elementus primenančiomis lietsargių konstrukcijomis, subėgdami į bendrą visumą ir vėl atsiskirdami jie įkūnijo skirtingas tematikas – gyvenimo ir mirties, žmonių tarpusavio santykio, miesto sistemos. Performanse dalyvavo 16 asmenų, visiems buvo leista interpretuoti, todėl visumoje buvo kuriamos labai skirtingas metaforos.
|
|
